Jis gyvena Šventojoje.
Jo mama Jolita Dagilienė papasakojo sūnaus istoriją.
Kai vaikas gimė, tėvai sužinojo apie jo ligą.
Tai ‒ tulžies latakų atrezija.
Sergant šia liga tulžis kaupiasi kepenyse.
Ir jas „virškina“.
Tokia diagnozė dažniausiai reiškia mirtį.
Bet šeima nepasidavė.
Vienintelis būdas Motiejui išgyventi buvo kepenų persodinimas.
Tačiau Lietuvoje tuo metu vaikams tokių operacijų nedarė.
Buvo aišku, kad reikės važiuoti į užsienį.
Tėvams kilo daug klausimų.
Kas apmokės brangią operaciją?
Kur reikės gyventi svetimoje šalyje?
Kaip reikės pragyventi?
Atsirado geranoriškų žmonių.
Jie parėmė šeimą ir padėjo tvarkyti dokumentus.
Viena šeima atidavė pinigus, kurie liko nuo jų vaikams suaukotų pinigų klausos aparatams.
Jolita laikė šiuos pinigus ir verkė iš džiaugsmo.
Pinigų paaukojo ir Amerikos lietuvių bendruomenė.
Už suaukotus pinigus šeima Briuselyje galėjo išgyventi keturis mėnesius.
Jie dėkingi gydytojui Vaidotui Urbonui.
Jis dirbo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų ligoninėje.
Vaidotas Urbonas gydė Motiejų ir bendravo su užsienio klinikomis, tarėsi dėl operacijos.
Iš pradžių buvo ilgas susirašinėjimas tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės
ligonių kasos.
O laiko gyvybei išsaugoti nebuvo daug.
Į Briuselį šeima išskrido po didžiulio kraujavimo priepuolio.
Kepenų donore Motiejui tapo mama.
Sveikas žmogus gali dovanoti dalį savo kepenų.
Šiandien berniukui jau dvylika metų.
Jis niekuo nesiskiria nuo bendraamžių.
Yra guvus ir linksmas vaikas.
Jam tik reikia reguliariai atlikti kraujo tyrimus.
Kas kelerius metus šeima vyksta į Briuselį išsamiems tyrimams.
Patirtų išgyvenimų šeima niekada nepamirš. O visiems kitiems linki stiprybės ir sveikatos.
