Ryte vyko spaudos konferencija „Scenos meno prieinamumas žmonėms su specialiaisiais
poreikiais“.
Vakare rodė Makso Frišo pjesę „Biografija: vaidinimas“.
Ją galėjo žiūrėti matantys, aklieji galėjo klausytis.
Atvyko keturiasdešimt regėjimo negalią turinčių žmonių.
Jie turėjo pultelius ir ausines.
Per jas buvo pasakojama, kas vyksta scenoje.
Tai vadinama garsiniu vaizdavimu.
Aklieji spektaklius ar kino filmus lankė ir anksčiau.
Vaizdą kiekvienas susikurdavo savaip.
Vieniems padėdavo draugai.
Kiti klausydavosi tik aktorių teksto.
Visai neseniai vaizdinę informaciją pradėta pritaikyti ir neregiams.
Ji nupasakojama žodžiais.
2012 metais Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete įsteigta audiovizualinio
vertimo katedra.
Ji rengia garsinio vaizdavimo specialistus.
Tai nauja specialybė Lietuvoje.
Bet labai reikalinga akliesiems.
Studentai jau parengė kelių animacinių filmukų ir reklamų garsinius aprašymus.
O šių metų vasarą internete komentavo Kaune vykusį Europos golbolo čempionatą.
Spektaklį „Biografija: vaidinimas“ komentavo studentas Ričardas Kudirka.
Garsinis vaizdavimas panašus į krepšinio ar futbolo rungtynių komentavimą.
Bet kartu ir skiriasi.
Akliesiems dar komentuojamos nebylios scenos, veiksmo aplinka, veikėjų judesiai.
Svarbu kalbėti glaustai ir tiksliai.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga garsinį vaizdavimą taip pat populiarina.
Apie tai papasakojo Lina Puodžiūnienė.
2012 metų pavasarį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodytas pirmasis spektaklis su
garsiniu vaizdavimu.
Tai ‒ Antono Čechovo pjesė „Dėdė Vania“.
Nuo to laiko akliesiems kasmet buvo parodoma po vieną arba du teatro spektaklius.
Praėjusių metų pabaigoje parodyta Nekrošiaus režisuota „Dieviškoji komedija“.
O šių metų pavasarį ‒ Vaitkaus Rusų dramos teatre pastatytas „Karalius Lyras“.
Šį rudenį spektaklis „Biografija: vaidinimas“ parodytas Kaune.
Ateityje galbūt tokie spektakliai bus rodomi ir kituose miestuose.
Ne kiekvienas spektaklis tinka garsiniam vaizdavimui.
Pirmiausia reikia turėti spektaklio vaizdo įrašą.
Tada jį keletą kartų peržiūri garsinio vaizdavimo specialistas.
Jis paruošia komentarą.
Komentaras negali užgožti veiksmo scenoje.
Akliesiems svarbu susipažinti su scena ir joje esančiais atributais.
Todėl puiku jeigu likus maždaug valandai iki spektaklio jie gali užlipti ant scenos.
Žmonės apčiupinėja daiktus ir dekoracijas.
Taip spektaklį jie geriau įsivaizduoja.
Spektakliai su garsiniu vaizdavimu Kauno teatre bus rodomi ir ateityje.
Tikimasi, kad bus rengiami ir spektakliai su vertimu į gestų kalbą.
Dabar ieškoma būdų, kaip tai geriausia padaryti.
Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos pirmininkas Mykolas Balaišis sakė, kad tai būtų labai
gerai.
Jis nori ateiti į spektaklį kaip paprastas žiūrovas.
Ir neišsiskirdamas iš kitų gauti vertimo į gestų kalbą paslaugą.
