kultūrinė integracija ir meno pažinimas“.
Projektas vyko Nacionalinėje dailės galerijoje.
Jame dalyvavo apie penkiasdešimt žmonių.
Kartu dirbo regintieji ir neregiai.
Buvo mokytojų, meno būrelių vadovų.
Ir žmonių, kurie norėtų dirbti su aklaisiais, bet su jais yra mažai bendravę.
Projekte dalyvavo ir grupė įvairių muziejų darbuotojų.
Iš pradžių dalyviai kūrė jutiminius paveikslus.
Vadovavo teatro režisierė Karolina Žernytė.
Jutiminis paveikslas yra tarsi tikro paveikslo tęsinys.
Žmogus įsivaizduoja, ką paveiksle galėtų užuosti ar paliesti.
Taip nusipiešia jį savo vaizduotėje.
Paskui dalyviai išbandė kontaktinę improvizaciją.
Improvizacijai vadovavo šokio mokytoja Julija Melnik.
Tai ‒ šiuolaikinio šokio kryptis.
Per judesį bendraujama su kitu žmogumi.
Neregiui tai yra būdas geriau pažinti savo kūną.
Žmonės improvizacijos metu keičiasi, išsilaisvina, tampa drąsesni.
Teatro improvizacijai vadovavo aktorius Andrius Žebrauskas.
Jis su aklaisiais susitiko pirmą kartą.
Kai kada jis net pamiršdavo, kad jie nemato.
Ir gali užsigauti neatsargiai judėdami.
Andriui buvo smagu matyti, kaip žmonės pokštauja.
Sugeba pasišaipyti iš savo negalios.
Visi dažnai girdime, kad negalima daryti to ir ano.
Gyvenime būna daug draudimų.
Teatro improvizacija moko priešingai.
Turi daryti ir nebijoti suklysti.
Projektui pasibaigus, dalyviai noriai dalijosi mintimis.
Žydrūnė Dragūnaitytė sakė, kad iš kiekvienos situacijos galima pasijuokti.
Tada klysti ne taip baisu.
Andžejus Ravanas teigė, kad dažniausiai neregiai yra suvaržyti.
Jie elgiasi taip, kaip priimta.
Andžejus suprato, kad galima leisti sau daugiau.
