Jos ūgis ‒ metras trisdešimt centimetrų.
Irmina gyvena Šeduvoje.
Irmina įgijo mokytojos specialybę.
Dabar ji nuolatinio darbo neturi.
Bet dalyvauja Šeduvos neįgaliųjų draugijos veiklose.
Rašo straipsnius į mokslinius leidinius.
Astai Džiugelytei ‒ trisdešimt vieneri.
Jos ūgis nesiekia metro.
Asta gyvena Rokiškyje.
Asta turi stiprias rankas.
Kojos silpnesnės, bet paeina pati.
Mokytis pradėjo nuo dešimties metų.
Bendraklasiai ją labai mylėjo ir niekada neskriaudė.
Asta buvo pradėjusi studijuoti ekonomiką Kauno universitete.
Tačiau buvo nepatogu pasiekti fakultetus.
Nebuvo kam Astos vežioti.
Todėl Asta Kauno universitete pasimokė tik pusmetį.
Vėliau Šiaulių kolegijoje ji neakivaizdžiai baigė buhalteriją.
Dabar gyvena ūkiškai.
Užsiaugina veršių, paukščių mėsai.
Turi karvučių.
Jas melžia mama.
Asta rytais pirkėjams išvežioja pieną, varškę, sviestą.
Ji pati tvarkosi namuose.
O laisvalaikiu mėgsta spręsti kryžiažodžius.
Ritai Baranauskaitei ‒ keturiasdešimt septyneri metai.
Jos ūgis ‒ metras trisdešimt vienas centimetras.
Ji gyvena kaime netoli Raseinių.
Iš pradžių Rita dirbo buhaltere kolūkyje.
Dabar ji yra Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Raseinių skyriaus pirmininkė.
Ritos mama nevaikšto.
Ji sunkiai serga ir guli lovoje.
Todėl namais rūpinasi viena Rita.
Jos kiemas pavyzdingai tvarkomas.
Visos trys žemaūgės moterys gyvena nuosavuose namuose.
Pinigų būstams pritaikyti pagal specialiuosius poreikius iš valdžios neprašė.
Irminai tėvai padarė žemesnius išorinius laiptukus.
Įstatė duris, kurių sklendės yra pagal Irminos ūgį.
Žemai pritvirtino elektros jungiklius.
Vonią pakeitė dušo kabina.
Ten yra nedidelė kriauklė su čiaupu.
Todėl vonios kambariu labai patogu naudotis.
Astos būste jokių ypatingų pritaikymų nėra. Dėl patogumo ji pasidalija darbus su mama.
Viryklė yra per aukštai.
Todėl maistą gamina mama.
O Asta viską paruošia ir paskui sutvarko.
Ritos namas – vieno aukšto.
Ten taip pat nėra specialių pritaikymų.
Kai nori ką nors pasiekti, Rita pasilipa ant kėdutės.
Išėję į miestą, mažo ūgio žmonės dažnai patiria sunkumų.
Parduotuvėse sunku pasiekti prekes.
Nepatogu matuotis drabužius kabinose.
Skambučių ir liftų iškvietimo mygtukai nepasiekiami.
Bilietų kasų langeliai autobusų ar traukinių stotyse per aukštai įrengti.
Labai nepatogu mažaūgiams žmonėms Šeduvoje.
Šeduvos šaligatviai yra be nuolydžių neįgaliojo vežimėliams.
Nepritaikytas pastatas, kurio pirmajame aukšte yra policija, o antrajame – biblioteka.
Poliklinikoje registratūros langelis yra per aukštai.
Tik banke dabar geriau.
Rokiškyje iki šiol žmonių su negalia poreikiams nepritaikytas savivaldybės pastatas.
O Rita džiaugiasi, kad žmonės jai visur padeda.
Kirpykloje nuleidžia kėdę, pasisiūlo padėti parduotuvėse.
Rita nuvažiuoja į Vilnių ir Kauną pas drauges.
Ten jos visur lankosi, važinėja autobusais ir troleibusais.
Bet Raseiniuose poliklinika ir paštas nepritaikyti žmonėms su negalia.
Tik į savivaldybės pastatą yra įrengtas užvažiavimas.
Šeduvoje visuomeninio transporto nėra.
Todėl Irminą visur veža tėvai arba giminaičiai.
Kartą reikėjo skubiai išvažiuoti į Kauną.
Tėtis Irminą nuvežė į autobusų stotį ir paliko.
Atvažiavo tarpmiestinis autobusas.
Vienas keleivis išlipo.
Tačiau vairuotojas nepalaukė, kol Irmina įlips.
Jis uždarė duris ir nuvažiavo.
Rokiškyje Asta niekada nėra važiavusi viešuoju transportu.
Ji turi savo automobilį.
Jį rokiškietis meistras perdarė pagal Astos poreikius.
Rita kasdien važiuoja viešuoju transportu į darbą ir atgal.
Jai patogu.
Žmonių būna nedaug.
Mokytis vairuoti automobilį ji nesiruošia.
Irmina nuo mažens visur dalyvaudavo.
Ji giedojo bažnytiniame jaunimo chore.
Asta taip pat nuo mažens mokėsi būti savarankiška.
Tėvai ją visur vežiodavosi.
Padėdavo tik tuomet, kai Asta ko nors neįstengdavo padaryti.
Ritos tėvai vaikus mokė dirbti.
Rita vengdavo rodytis visuomenėje.
Vaikystėje ją tėvai nusiveždavo į miestą.
Bet Rita nedrįsdavo išlipti iš automobilio.
Mokydamasi Klaipėdoje Rita tapo drąsesnė.
Palengva ir Lietuvoje keitėsi visuomenės požiūris į žmones su negalia.
