Dėl cerebrinio paralyžiaus jis sunkiai vaikšto.
Tačiau džiaugiasi gyvenimu.
Martynas studijuoja socialinį darbą ir informatiką Vytauto Didžiojo universitete.
Jis kuria interneto tinklalapius, remontuoja kompiuterius.
Dalyvauja įvairiose studentų veiklose.
Tėvai Martyną auklėjo griežtai.
Jie mokė sūnų savarankiškumo.
Sakė, kad turi viską daryti pats.
Jam būdavo sunku apsirengti.
Dabar Martynas džiaugiasi, kad viską moka pats.
Jis gali gyventi vienas.
Martynas iki dešimtos klasės gyveno Kaune su tėvais.
Paskui išvyko į Vilnių.
Ten mokėsi Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre.
Jam teko gyventi bendrabutyje.
Buvo sunku.
Daug padėjo draugai.
Tuo metu jis daug linksminosi.
Martynas gerai išlaikė egzaminus ir įstojo į universitetą.
Dabar jis jau ketvirtame kurse.
Mokslai sekasi neblogai.
Jis nenori, kad dėstytojai duotų lengvesnes užduotis.
Jis gali laikyti egzaminus kaip ir kiti studentai.
Martynas mano, kad specialiosios mokyklos neskatina savarankiškumo.
Mokytojai mano, kad neįgalieji niekur neįstos.
Mokiniai ima nepasitikėti savo jėgomis.
Martynui labai padeda šiuolaikinės technologijos.
Yra daug specialiai neregiams pritaikytų programų.
Išmanusis telefonas padeda Martynui rasti kelią svetimame mieste.
Martynas klauso įgarsintas knygas.
Taip pat elgiasi ir su universitete duotomis knygomis.
Martynas nuolat ką nors veikia.
Savanoriauja, veda paskaitas apie negalią.
Jis mėgsta sportuoti.
Cerebriniu paralyžiumi sergantiesiems tai būtina.
Sportuoti reikia nuolat.
Sporto nauda pasirodo po metų ar po dviejų.
Tada pamatai, kad geriau jautiesi.
Vaikinas džiaugiasi, kad pats užsidirba.
Martynas sako, kad reikia tik pasistengti ir pasiseks.
To Martyną išmokė jo negalia.
