Patricija, Vita ir Varsenik.
Visos jos yra tarptautinio projekto dalyvės.
Patricija Penese ‒ jauniausia, bet savanoriauja ne pirmą kartą.
Patricija atvyko iš Latvijos.
Rygoje ji turi darbą.
Į pirmąją savanorystę Patricija išvyko prieš dvejus metus.
Anksčiau ji yra savanoriavusi Salake, Zarasų rajone, ir Lenkijoje.
Ir štai jau trys mėnesiai Patricija Zarasuose.
Ji globoja Vitą Bitte.
Vita turi judėjimo negalią.
Tačiau Vita taip pat yra savanorė.
Patricija papasakojo apie Latviją.
Ten senamiesčiuose pastatai neįgaliesiems pritaikomi retai.
Patricijos mokykloje neįgaliųjų nebuvo.
Mokykla tam buvo nepritaikyta.
Varsenik Ghazaryan atvyko iš Armėnijos.
Varsenik ten baigė universitetą.
Armėnijoje neįgaliųjų problemos tokios pat kaip visur.
Turintiesiems judėjimo negalią patekti į pastatus dar sudėtinga.
Bet ten jau yra televizijos laidų, kurios verčiamos į gestų kalbą.
Miesto transportas jau pritaikomas neįgaliesiems.
Lietuvoje Varsenik labai gera.
Ji dirba Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungoje.
Varsenik mokė žmones anglų kalbos.
Dabar moko kulinarijos.
Per šeimininkių šventę Varsenik visus vaišino armėniškais skanėstais.
Mergina moko vaikus dekupažo, kartu piešia, daug bendrauja.
Vita Bitte irgi yra savanorė.
Ji atvyko iš Latvijos.
Jos vaikystė buvo nelengva.
Iki penkerių metų mergina gulėjo lovoje. Vėliau gavo neįgaliojo vežimėlį.
Neįgaliųjų gyvenimas Latvijoje merginai atrodo sunkus.
Latvijoje įvairios organizacijos veikia prie bažnyčių.
Jos dalina labdarą.
Tokiai organizacijai priklauso ir Vita.
Ji tvarko internetinį puslapį.
Vasarą suaugusiems žmonėms ten organizuojamos stovyklos.
Jose vyksta paskaitos apie sveikatą.
Zarasuose Vita pasiilgsta namų.
Bet čia ji rado daug naujų draugų.
Ji gavo naują vežimėlį.
Jis daug patogesnis už senąjį.
Visos savanorės mielai daro gerus darbus.
Šalia jų ir kiti pasijunta geriau. Gerumą galima pavadinti tarptautine kalba.
Ją supranta įvairių tautybių, įvairių negalių, įvairių religijų žmonės.
