Jis buvo apdovanotas diplomu už linksmus piešinius.
Martynas turi autizmo sutrikimą.
Jis lanko dienos centrą „Šviesa“.
Atskleisti gabumus jam padėjo dailės mokytoja Audronė.
Audronė dienos centre išdirbo 20 metų, iki pensijos.
Ji dirbo su sutrikusio intelekto žmonėmis.
Audronė suprato, kad svarbiausia yra ne žinios, bet kantrybė.
Mokytoja Audronė prisimena savo mokinį Martyną.
Kai Martynas pasirodė centre, jam buvo nelengva.
Jis naują aplinką priėmė sunkiai, nes trūko namų.
Smagiausia vaikinui buvo dailės studijoje.
Martynas kasdien ateidavo į mažą kambarėlį šalia studijos.
Jis tyliai prisėsdavo šalia mokytojos ir sėdėdavo nuleidęs galvą.
Mokytoja pradėjo vaikiną kalbinti, taip sužinojo apie jo pomėgius.
Ji įkalbėjo Martyną pradėti piešti.
Vaikinas iš pradžių nenorėjo, bet vėliau sutiko.
Martynas iš pradžių piešė flomasteriais, paskui juodu rašikliu.
Jo piešiniai nespalvoti, labai gražių formų ir linijų.
Mokytojai pavyko atskleisti Martyno talentą.
Nes ji į vaikiną žiūrėjo kaip į artimą žmogų, ir jis tai pajuto.
Tačiau mokytoja nuolat dirbti vien su Martynu negalėjo.
Mokytoja pakvietė vaikiną dirbti grupėje.
Visi išeidavo, o jis pasilikdavo ir sakydavo, kad nori pasikalbėti.
Tačiau tylėdavo.
Tylėdavo ir mokytoja.
Netrukus Martynas pradėjo po truputį bendrauti.
Tik pasijutęs mylimas ir vertinamas jis panoro kalbėtis.
Dailininkė Ieva padėjo išleisti Martyno piešinių knygą.
Dailininkė labai norėjo, kad knyga prekiautu ir knygynuose.
Kad žmonės matytų, jog neįgalus žmogus gali būti talentingas. Tačiau šią knygą galima pavartyti ir įsigyti tik dienos centre.
Martyno piešiniai buvo keliose parodose.
Gražus buvo jo knygos pristatymas vienuolių namų salėje.
Per pristatymą vyko ir Martyno darbų paroda.
Šventiniame renginyje Martynui visi plojo, žavėjosi jo kūryba.
Vaikinas pasirašinėjo ant knygų, šypsojosi ir atrodė laimingas. Mokytoja džiaugėsi, kad vaikino nevargina žmonių dėmesys.
Dabar Martynas lanko ir keramikos studiją, daro gražius darbelius.
Piešti su kitais Martynas nenori, bet piešti vienam jam labai patinka.
