Todėl negirdintiems žmonėms sunkiau prisistatyti visuomenei.
Sudėtingiau save pristatyti, bendrauti ir kurtiesiems menininkams.
Kartais jiems kurti lengviau nei prisistatyti.
Todėl kurčiųjų reabilitacijos centras surengė parodą.
Savo kūrybą buvo pakviesti pristatyti keturi kurtieji menininkai.
Paroda siekta paskatinti bendrauti kurčiuosius dailininkus ir visuomenę.
Silvaną bendruomenė geriausiai pažįsta kaip peizažų kūrėją.
Silvana tapo gėles, jos paveiksluose vyrauja ramios, jaukios spalvos. Silvana yra kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro mokytoja.
Vien iš kūrybos nepragyventų, nes savo darbus ji dažnai dovanoja.
Silvana nenori kalbėtis apie kūrybinius išgyvenimus ir piešimo akimirką. Ji visus jausmus sudeda į drobę, o žiūrovą ragina patį išgyventi savas emocijas.
Galbūt šiandien jos paveikslas žiūrovus vedžioja po liūdesio labirintus. Bet rytoj bus kita diena, ir paveikslas atsivers visai kitomis spalvomis.
Silvana žiūrovams savo paveikslų iš karto neatiduoda, jie turi pabūti su ja.
O tada tapytoja iš naujo sprendžia, ar jie keliaus pas žiūrovą, ar reikia pataisyti.
Silvana nebijo vienatvės, nes ji yra kūrybos dalis, paveikslo pagrindas.
Bet vienatvę kartais reikia paįvairinti kelionėmis, pasaulio įspūdžiais.
Menininkė Ieva visur ieško šviesos, pirmąkart ją rado ir įrėmino baigiamajame darbe.
Jos paveikslas miesto žiburiai žiūrovus panardina į nakties stebuklą.
Savo darbą tekstilininkė audė Lietuvoje, o jį pamatę kroatai atpažino kaip savą.
Jie net nurodė vietą, kur Kroatiją primenantis peizažas egzistuoja tikrovėje.
Ieva į parodą atvežė ir kitų darbų.
Ievos darytos nuotraukos perkeliamos ant medžiagos, o ta medžiaga vėliau išsiuvinėjama.
Ievos darbuose matyti rankų formos, tačiau jos nereiškia nei raidžių, nei gestų.
Rankų formos tapusios šešėliais, susilieja su kavos dėmėmis, vandens purslais.
Ievos motina Jelena jau seniai išmoko pasitikėti nepaprasta dukros nuojauta. Todėl nieko nesakė, kai dukra padavė prašymą į visai kitą specialybę nei planavo. Ir pati Ieva niekada nesigailėjo, nes audimas jai yra kūryba, kuri labiausiai patinka.
Parengiamieji darbai, pasiruošimas darbui trunka tiek pat, kiek ir pats audimas.
O tinkamų siūlų paieškos užtrunka ir dažniausiai juos tenka dažyti pačiai.
Atspalvių aukštoji mokykla skirti nemoko, jaunas menininkas to turi išmokti pats.
Ieva lankė dailės studiją bei mokyklą, pildė piešinių dienoraštį.
Todėl puikiai pasiruošė būsimai audėjo specialybei, kurią pati labai vertina.
Ieva mokėsi groti pianinu.
Užsiėmimai pravers rengiant kitą universiteto baigiamąjį darbą.
Tame darbe Ieva ketina sujungti šviesą ir muziką, nors muzikos niekada negirdėjo.
Ieva puikiai jaučia ritmą, ir tas ritmas puikiai persiduoda į jos darbus.
Muziką Ieva mato kitų žmonių kūnuose, lūpų judesiuose, laikysenoje.
Ieva jau 18 kartų dalyvavo ir surengė asmenines parodas įvairiose šalyse.
Vytautas auditorijai save pristatė kaip restauravimo specialybės studentą.
Auditorijai jis parodė dvi savo studijų baigiamojo darbo nuotraukas.
Tai jo restauruoto paveikslo vaizdas prieš restauraciją ir po jos.
Vytauto rankose atgijo anksti išėjusio gabaus dailininko darbas.
Kaip geriausias restauravimo specialybės studentas, Vytautas apdovanotas premija.
Vaikinas didžiuojasi, kad darbo vadovas jam patiki vis sudėtingesnes užduotis.
Restauruojant svarbiausia yra atsargumas, kruopštumas ir didelė kantrybė.
Tenka įvertinti paveikslo būklę, parengti aprašymą, gauti komisijos išvadą.
Ir tai tik darbų pradžia.
Vėliau reikia imtis paties paveikslo atnaujinimo.
Restauravimas Vytautui taip pat yra kūryba, nors tai įtemptas darbas, jis ilsisi.
Vytautas jau atkūrė 11 darbų iš bažnyčių ir muziejų fondų, privačių kolekcijų.
Vytautas pirmiausia įstojo į tapybos specialybę, tačiau studijuodamas apsigalvojo.
Ir jis nesigaili, nes jam labai patinka būti restauratoriumi ir atnaujinti meno kūrinius.
Pamažu jo veikla tampa darbu, iš kurio ateityje Vytautas tikisi pragyventi.
Tačiau jaunas vyras neatsisakė ir tapybos, stebina Vytauto vaizduotė.
Parodoje pristatyta keletas Vytauto darbų, tačiau apie juos jis kalba nedaug.
Anot Vytauto, į paveikslus reikia žiūrėti, o ne apie juos kalbėti.
Vytautas gražiai atsiliepia apie savo tėtį, kuris kuria medines skulptūras.
Vytautas visada jautė tėčio palaikymą ir draugišką ranką ant peties.
Jis mokėsi iš savo tėčio, o pernai abu surengė bendrą parodą.
Vis dėlto tapybą Vytautui teks kuriam laikui atidėti į šalį, nes laukia svarbus darbas.
Vytautas rengia baigiamąjį darbą, kuriam turi paskirti visą laiką ir dėmesį.
Linas yra ketvirtasis menininkas, tačiau jis parodoje nepasirodė, prisijungs vėliau.
Linas save vadina tapytoju, aktoriumi, interjero spalvų ir stiliaus derintoju.
Jis yra baigęs tapybos specialybę, į parodą atkeliavo 2 jo darbai.
Kūryboje Linui svarbiausia idėja, bet ne mažiau svarbu ir menininko originalumas.
Menininkas negali kopijuoti kitų darbų, visas idėjas turi išleisti iš savo širdies.
Linas dalyvauja parodose, pasitarimuose, projektuose ir festivaliuose.
