Projektas sprendžia žmonių su proto ir psichikos negalia problemas.
Projektui dvi visiškai skirtingos žmonių grupės pasirinktos neatsitiktinai.
Projekto nariai pamatė, kad šios dvi grupės labiausiai atskirtos nuo visuomenės.
Ypač nuvertinami vaikų su Dauno sindromu mokymosi gebėjimai.
Beveik nėra šiems vaikams nustatytų mokymosi metodų.
Viskas priskiriama vienai negaliai, minimi tik raidos sutrikimai.
Iš Alzheimerio liga sergančio žmogaus nieko nesitikima.
Neįgalūs vaikai ir Alzheimeriu sergantys žmonės užsiėmė įvairia veikla.
Vaikai tapė ant šilko, šoko, dalyvavo įgūdžių formavimo užsiėmimuose.
Alzheimeriu sergantieji lavino judesius, susitiko su psichologe.
Vaikus, kurie turi Dauno sindromą, auginantys tėvai su atskyrimu susiduria dažnai.
Specialiųjų poreikių turintys vaikai paprastai negali mokytis įprastose mokyklose.
Tokių vaikų mokyklos nenori, nes vengia prisiimti atsakomybę.
Senyvo amžiaus žmonės, kurie serga Alzheimerio liga, reikalauja daug dėmesio.
O juos slaugantys žmonės susiduria su nuolatine įtampa, nuovargiu, pablogėja jų sveikata.
Į Alzheimerio liga sergančius žmones būtina žiūrėti pakančiau, juos suprasti.
Alzheimerio liga sergantiems ir jų šeimoms reikia palaikymo, supratimo, jiems svarbi meilė.
Kiekvienam žmogui svarbu turėti kažką, kam galėtų paskambinti ir pasikalbėti.
Dauguma mano, kad Alzheimerio liga serga tik neišsilavinę žmonės.
Tačiau šia liga serga ir daug ypač išsilavinusių senyvo amžiaus žmonių.
Pristatant projektą susirinkę žmonės išgirdo dvi labai jausmingas istorijas.
Viena istorija buvo apie mamą, kuri augina vaiką su Dauno sindromu.
O kita istorija apie dukterį, kuri slaugė Alzheimeriu sergančią mamą.
Dauno sindromu sergantį vaiką auginanti mama labai išgyveno dėl vaiko ligos.
Jai buvo sunku su liga susitaikyti, ji nuolat stengdavosi kovoti ir nepasiduoti.
O sergančią mamą slauganti dukra suprato, kad mama su dukra tik apsikeitė vietomis.
Dukrai mama buvo reikalinga kūdikystėje, o mamai dukra reikalinga senatvėje.
Projektui fotografų darytos nuotraukos žavėjo jausmingumu ir gražiomis emocijomis.
Fotografė sakė, kad svarbu suprasti, jog susilaukus neįgalaus vaikelio gyvenimas nepasibaigia,
svarbu matyti laimingus vaikus.
