Ji yra Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ Vilniaus skyriaus pirmininkė.
Ši asociacija vienija organų persodinimo laukiančius žmones.
Ant moters stalo yra daug literatūros apie organų persodinimą.
Pas Vilmą ateina sergantys ir išsigandę dėl ateities žmonės.
O išeina apsiraminę ir turėdami viltį pasveikti.
Vilma dalija patarimus laukiantiems organo persodinimo.
Ji konsultuoja tuos, kurie pamažu atsigauna po operacijos.
Ir nuoširdžiai pasakoja apie savo išgyvenimus.
Vilma buvo maža, kai gydytojai nustatė diabetą.
Vėliau greitąją pagalbą jai kvietė į vaikų darželį, mokyklą.
Vilma buvo labai judri mergaitė ir pamiršdavo pavalgyti.
Todėl cukraus kiekis sumažėdavo ir būklė pablogėdavo.
Vėliau gydytojai pranešė Vilmai dar vieną blogą žinią.
Pasakė, kad jos kairė akis anka ir ji gali visiškai apakti.
Kai mergina gulėjo ligoninėje sužinojo apie dar vieną ligą.
Jai nustatė lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą.
Tai viena iš sunkiausių diabeto komplikacijų.
Vilma 10 metų jautė sunkias ligos pasekmes.
Ji jautėsi vis prasčiau, nebegalėjo dirbti.
Suprato, kad būtina pradėti kraujo valymo procedūras.
Dvejus metus kas antrą dieną važinėjo į ligoninę Vilniuje. Nekūrė jokių ateities planų, nuolat jautė silpnumą.
Po pusmečio Vilmos tėtis pasakė, kad nori dovanoti jai inkstą.
Tačiau Vilma inksto atsisakė, nes bijojo dėl tėčio sveikatos.
Ji žinojo, kad persodinimas ne visada būna sėkmingas.
Vilmos ligą skaudžiai išgyveno mama ir sesės.
O tėtis vis ragino priimti jo inkstą ir ryžtis operacijai.
Operaciją Vilmai atliko prieš pat jos gimimo dieną.
Pirmieji metai po operacijos buvo sunkūs.
Moters organizmas pamažu pratinosi prie naujo organo.
Ji turėjo vartoti daug vaistų, ir tai truko ilgai.
Vilma pasijuto geriau tik po pusantrų metų.
Vilma vėrė karoliukus, nėrė servetėles.
Bet jai namuose buvo ankšta, norėjosi svarbesnės veiklos.
Ugnė Šakūnienė yra Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė.
Ji pradėjo Vilmą kviesti į seminarus.
Ši asociacija vienija organų persodinimo laukiančius žmones.
Vilma labai apsidžiaugė, kad ją kviečia į renginius.
Vilmos veržlumą pastebėjo Ugnė ir pasiūlė dirbti asociacijoje.
Vilma užmiršta, kad gyvena su persodinti inkstu.
Tačiau diabetas nedingo, jau 40 metų ji gyvena su šia liga. Vilma laikosi dietos, daug vaikšto pėsčiomis.
Moteris dirba su žmonėmis, kurie laukia organo persodinimo.
Arba kuriems jau yra persodinta širdis, kepenys ar inkstai.
Vilma nuolat konsultuoja sutrikusius žmones.
Vieni išmoksta gyventi su savo liga ir dirba, keliauja.
Kiti prašosi gailesčio ir globos.
