Jos tėvai ieškojo pagalbos ir gyveno viltimi.
Jie tikėjo, kad dukrą pavyks išgydyti ir ji matys.
Praėjo 15 metų, Aistės regėjimas nepagerėjo.
Tačiau Aistė tapo smalsia ir savarankiška mergina.
Aistė buvo maža, kai tėvai pastebėjo ligą.
Jūratė su vyru tikėjosi, kad dukra matys.
Tačiau Kaune gydytojai nustatė akių ligą.
Operuoti vaiko akių jie nepatarė, nieko nežadėjo.
Dukrai nustačius ligą mama rinko informaciją.
Laikas bėgo, bet mergaitės regėjimas negerėjo.
Aistės tėvai suprato, kad turi išmokyti savo dukrą visko.
Kad neturėdama regėjimo ji jaustųsi gerai.
Aistė gražiai pasakoja apie savo senelį.
Jis labai stengėsi padėti anūkei pažinti pasaulį.
Aistė dėkinga tėvams, kad jie leido būti savarankiškai.
Aistė dūkdavo su kitais vaikais, plaukiodavo ežere.
Jai paprasta buvo išmokti užsirišti batų raištelius.
Mergaitė net nustebino ją mokiusį tėtį.
Tačiau namuose elektrine virykle darbuotis merginai dar nedrąsu.
Mokykloje viryklės pritaikytos neregintiems.
Aistė rašo apsakymus ir kartu su pusbroliu kuria apysaką.
Pirmąsias savo pasakas Aistė parašė neregių raštu.
Dabar Aistė rašo kompiuteriu, ji jaučia klaviatūrą.
Kompiuteriu dirbti Aistę išmokė kitas neregys.
Anksčiau Aistė su tėvais gyveno Žirmūnuose.
Mama norėjo, kad dukra lankytų darželį prie namų.
Tėvams pavyko rasti darželį, kurį lankė neįgalūs vaikai.
Vėliau Aistės tėveliai nusipirko butą Fabijoniškėse.
Kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centras būtų arti.
Aistei nereikia net kelio pereiti, kad pasiektų mokyklą.
Bet mergina sako, kad ji jau seniai savarankiška.
Ir dažnai su draugais išvažiuoja į miestą.
Klasėje ji vienintelė turi visišką regėjimo negalią.
Tačiau visuomet važiuoja į ekskursijas.
Aistei labai smagu mokytis ugdymo centre.
Tačiau ji mielai lankytų bendrojo ugdymo mokyklą.
Nes labai mėgsta bendrauti ir susitikti su žmonėmis.
Aistės mama prašė, kad dukrą paimtų į vasaros stovyklą.
Vis nepasisekdavo, tačiau šią vasarą viskas buvo kitaip.
Aistė pabuvo net dviejose stovyklose.
Aistė tiki, kad ateityje jos laukia daug gražių dalykų.
