Ji pasiūlė pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį ir vėl jį atrasti.
Vilniečiams ir sostinės svečiams rengiamos ekskursijos.
Regėjimo negalią turintys žmonės galėjo pažinti Vilnių.
Ir ne tik sostinės gatves, bet ir visur esančias skulptūras.
Skulptūras aklieji galėjo liesti, pajusti jų medžiagas, dydį.
Visi išvykos dalyviai įsitikino, kad skulptūros tikrai skiriasi.
Eidami gatvėmis aklieji galėjo liesti ne tik skulptūras.
Bet ir tam tikrus architektūros elementus.
Dalyviai lietė ir sieną, kurioje įmūrytos lentelės.
O tose lentelėse yra užrašyta daug Lietuvos rašytojų pavardžių.
Dalyviai nepatyrė daug naujovių ar netikėtumų.
Nes dauguma senamiestyje mokėsi, daug kartų vaikščiojo.
Tačiau visiems dalyviams ekskursija buvo labai įdomi.
Nes miestą galima skaityti kaip tam tikrą kūrinį.
Ir jį pažinti per skulptūras, architektūrą, kūrinius. Miestą galima pažinti ne tik akimis, bet ir rankomis. Tai rodo daugelio Vakarų valstybių patirtis.
Ispanijoje veikia garsus šalies aklųjų organizacijos muziejus.
Jame surinkti pasaulio architektūros paminklų modeliai.
Sudominusį modelį galima apžiūrėti ne tik iš išorės.
Galima jį išardyti, pasivaikščioti po vidų ir pajusti.
Italijoje yra muziejus, kuriame daug skulptūrų.
Taip pat įvairių architektūros paminklų kopijų.
Lankytojai gali juos liesti, įsivaizduoti, įvertinti.
Daugelis Europos muziejų turi liesti pritaikytus modelius.
Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta speciali paroda.
Ją buvo ne tik galima, bet ir privaloma liesti rankomis.
Visiems lankytojams buvo uždedami tamsūs akiniai.
O skulptūros formas pajusti ir suprasti jie galėjo tik liesdami.
Tokios parodos naudingos ir vaikams, kurie dar maži.
Ir po truputį bando suprasti bei pažinti meno pasaulį.
