Neįgalių sportininkų iškovoti medaliai iškėlė į viešumą bėdas.
Kurios kaupėsi daugybę metų ir buvo nustumtos į šoną.
Neįgaliųjų sportas susiduria su daugybe problemų.
Negalią turinčių vaikų fizinis aktyvumas yra mažas.
Be to, trūksta trenerių, prastai finansuojami sporto klubai.
Situacija pakankamai sunkiai, tačiau pamažu keičiasi.
Pirmą kartą olimpiečių rezultatai neužgožė neįgaliųjų laimėjimų.
Neįgaliųjų sportas atsidūrė visuomenės dėmesio centre.
Tai paskatino ir politikus į šį sportą žiūrėti atsakingiau.
Jau daugelį metų didelė problema neįgalių vaikų aktyvumas.
Ir jų atleidimas nuo kūno kultūros pamokų mokyklose.
Gydytojai lengvai tokius vaikus atleidžia nuo pamokų.
Ir mokytojai dažnai nereikalauja, kad vaikas būtų aktyvus.
Jei turi sunkią negalią, jis būna atleistas nuo kūno kultūros pamokų.
Patys tėvai dėl prastų sąlygų irgi nenori, kad vaikas dalyvautų.
Švietimo ir mokslo ministerija rengia planus, ruošia mokytojus.
Kad jie galėtų neįgaliems vaikams vesti kūno kultūros pamokas.
Šie planai džiugina, bet neaišku, ar nauja valdžia juos vykdys.
Reikia keisti priėmimo į sporto mokyklas taisykles.
Sunkią negalią turintys vaikai paprastai sporto mokyklų nelanko.
Dažniausiai pasiteisinama, kad trūksta trenerių.
Kad treneris neįgaliam vaikui turės skirti daugiau dėmesio.
Ir gali nukentėti negalios neturinčių vaikų treniruočių kokybė.
Neįgalieji moka mokesčius, neįgalių vaikų tėvai moka mokesčius.
Todėl ir paslaugas šie vaikai turėtų gauti kaip visi kiti vaikai.
Džiugina, kad ši nuostata priimama labai teigiamai.
Ketinama peržiūrėti sporto mokyklų nuostatus.
Kelias iki medalio neįgaliam sportininkui paprastai būna ilgas.
Reikia ne tik talento, bet ir darbo, pastangų, daugybės treniruočių.
Kai sportininkas iškovoja medalį, tada sulaukia valdininkų dėmesio.
Ir gali tikėtis stipendijos kitoms atsakingoms varžyboms pasiruošti.
Bet kaip siekti meistriškumo jaunam ir perspektyviam sportininkui.
Net jei jis nerodo pačių aukščiausių rezultatų, galėtų juos rodyti.
Jaunam sportininkui patyrusį trenerį per sudėtinga pasamdyti.
Negalima numatyti ir pinigų sportininkui į varžybas išsiųsti.
Išeitis galėtų būti Lietuvos olimpinis sporto centras.
Kuris turi savo gydytojus, savo trenerius ir finansavimą.
Neįgalieji turi turėti neįgalių sportininkų centrą arba skyrių.
Pavyzdžiui, Lietuvos vyrų aklųjų riedulio rinktinė liko be trenerio.
Nes rinktinės treneris liko be atlyginimo už darbą.
Neįgalūs sportininkai nenori išskirtinių sąlygų ar lengvatų.
Jie nori, kad valstybė suteiktų vienodas sąlygas.
Ir turėti tokias pačias galimybes, kokias turi sveikieji sportininkai.
Neįgaliems sportininkams parama skiriama nevienodai.
Jie ją gauna tik tada, kai tampa neįgaliųjų žaidynių čempionais.
O sveikiesieji sportininkai gauna net jei tampa tik prizininkai.
Be to, neįgalių sportininkų premijos beveik 7 kartus mažesnės.
Svarbu, kad nė vienas neįgalusis dėl negalios nebūtų atskirtas.
