Tačiau Danutės tapyti paveikslai neužsibūna namuose.
Utenos kraštotyros muziejus juos įtraukia į parodas.
Danutės kūriniais pasigrožėti žmonės galėjo ir Ukmergėje.
Čia jos paveikslai pristatyti respublikinėje neįgaliųjų dirbinių parodoje.
Danutės kūrybą gerai atskleidžia paveikslas su angelu.
Jis vis tobulinamas, atsiskleidžia naujomis spalvomis.
Be šio paveikslo sunku įsivaizduoti Danutės kūrybą.
Mintis sukurti paveikslą su angelu Danutei kilo atsitiktinai.
Lietuvos neįgaliųjų draugija surengė raižybos renginį.
Buvo skirta užduotis sugalvoti savo paveikslo siužetą.
Kurį kiekvienas norėtų pavaizduoti savo raižinyje.
Renkantis temą Danutei prieš akis iškilo angelas.
Utenos bažnyčią puošiantis trimituojantis angelas.
Įgyvendinti šią idėją nebuvo paprasta, tačiau pavyko.
Danutės darbelį pagyrė vadovė, žmonės jį pastebėjo.
Antrą kartą šios temos Danutė ėmėsi jau namuose.
Ir nusprendė nutapyti panašų trimituojantį angelą.
Paveikslas jau kabėjo Utenos tautodailininkų parodoje.
Ir Ukmergėje vykusioje neįgaliųjų amatų parodoje.
Danutė pradėjo kurti prieš aštuonerius metus.
Jos paveikslų siužetus nulemia netikėti sutapimai.
Ir verpimo ratelis paveikslu tapo visai atsitiktinai.
Danutei idėja kilo pažvelgus į rėmelius.
Danutės sūnus Remigijus taip pat mėgsta meną.
Jis yra baigęs Kauno dailės mokyklą, daro baldus.
Remigijus iš ąžuolo išpjovė rėmelių lenteles.
Kiekviena medžio rievelė gražiai išryškėjo.
Tada ir kilo sumanymas nutapyti kažką tikro.
Į kitus ąžuolinius rėmelius Danutė įdėjo malūną.
Ignalinos rajone esantis malūnas labai mėgstamas.
Danutė jį nutapė su tikroviškais elementais.
Danutei labiau patinka tapyti tikrus objektus.
Tačiau panašumo su nuotraukomis paveiksluose nėra.
Namų sienų savo paveikslais Danutė nepuošia.
Dažniausiai ji savo paveikslus padovanoja.
Tik prieš tai sužino, ar žmogus tokios dovanos norėtų.
Ir leidžia išsirinkti, labiausiai patikusį paveikslą.
Visą gyvenimą Danutė dirbo gamykloje.
Su menu pareigos buvo nesusijusios.
Danutė piešti norėjo seniai, nuo vaikystės.
Tačiau pokario metais tam visai nebuvo laiko.
Paskui atsirado šeima, vaikai, darbas.
Dažnai para ir taip per trumpa buvo, nespėdavo.
Tik išėjus į pensiją atsirado daugiau laisvo laiko.
Nors sode, vyro tėviškėje darbų ir dabar labai daug.
Tačiau vėlyvas ruduo, žiema yra kūrybos metas.
