Ji vyko jau 118 kartą.
Mugėje pristatomi liaudies amatai.
Prekystaliai nusidriekė 17 kilometrų.
Amatininkų dirbiniai žavėjo neišsenkančia fantazija.
Dirbiniai gaminti iš medžio ir molio.
Taip pat metalo, siūlų, augalų.
Jie džiugino akį ir širdį.
Neįgalieji savo dirbiniais prekiavo Katedros aikštėje.
Lankytojų akį ypač traukė Vilniaus krašto verbos.
Jomis prekiavo kelios dešimtys kūrėjų.
Verbomis prekiavo Aurelija Aleksejūnienė.
Ji yra Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos narė.
Kaziuko mugėje ji dalyvauja 3 kartą.
Atvyko su kitomis Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos narėmis.
Moteris 11 metų serga išsėtine skleroze.
Tai yra galvos ir nugaros smegenų lėtinė liga.
Pindama verbas ji pirmiausia galvoja ne apie pinigus.
Tai sielai malonus užsiėmimas.
Liga pareikalauja daug jėgų.
Greitai pavargstama.
Dažnai reikia ilsėtis.
Kurti sausas puokštes Aurelija išmoko iš močiutės.
Senolė pamokė ir augalus sudžiovinti.
Verbas rišti mokėsi ir kursuose Vilniuje.
Čia sužinojo kiekvieno augalo simbolinę prasmę.
Moteris nepataria jauniems žmonėms pirkti verbų su avižomis.
Nes galite įklimpti į skolas.
A. Aleksejūnienė verbas riša jau 5 metus.
Nemažai joms reikalingų augalų augina pati.
Kitų žolynų prisiskina laukuose.
Aurelijos verbos natūralios.
Nedažytos.
Nedidukes verbas dažniausiai perka žmonės lauktuvėms.
Paprastai jas veža į kitas šalis išvykusiems artimiesiems.
Tokios verbos telpa į nedidelius lagaminus.
Didesnių verbų įsigyja Lietuvoje gyvenantys žmonės.
Jomis puošia savo namus.
Kaziuko mugėje buvo didelis keramikos dirbinių pasirinkimas.
Keramika prekiavo Vilija Jocienė.
Ji atvyko iš Telšių.
Vilija naudoja vieną seniausių molio apdirbimo būdų.
Tai yra raugo keramika.
Tokie moliniai dirbiniai 5–6 valandas degami specialioje krosnyje.
Ištraukti merkiami į duonos raugą.
Jis originaliai išmargina sieneles.
Tokie dirbiniai – nelaidūs vandeniui.
Nekenkia sveikatai.
Suteikia namams jaukumo.
Raugo keramika Vilija susidomėjo atsitiktinai.
Jau daug metų Viekšniuose per Žolinę rengiama keramikų šventė.
Čia ji ir pamatė keramiko Vitalijaus Baltučio darbus. Moteris panoro pabandyti pati.
3 metus mokėsi Viekšnių dailės mokykloje.
Iki miestelio – 25 kilometrai.
Tačiau atstumas moters negąsdino.
Čia daug visko sužinojo.
Išbandė ir juodąją keramiką.
Vilija lipdo lėkštutes, dubenėlius, puodelius.
Darbeliuose įspaudžia kokio nors augalo lapą, žiedą.
Tada nereikia kitaip puošti.
Viską padaro gamta.
Vilija mėgsta lipdyti mažus molinius paukštelius.
Mugėje Vilija molinius papuošalus su skylutėmis.
Į skylutes įlašinama kvapniųjų aliejų.
Jie įsigeria į molį.
Ir papuošalai apie 2 mėnesius išlaikys aliejaus kvapą.
Tokių dirbinių rasta kasinėjant Valdovų rūmų teritoriją Vilniuje.
Jie daugiausia buvo ąsotėlio formos.
Kaziuko mugė – tai ir šeimų šventė.
Tėvai dažnai čia lankosi su vaikais.
Onutė Dambrauskienė atvyko iš Elektrėnų.
Ji prekiauja megztomis kepuraitėmis.
Jos puoštos linksmais gyvūnėlių snukučiais.
Lapės ir kiškio.
Šuniuko ir kačiuko.
Meškiuko ir ežiuko.
Kepures Onutė mezga beveik 20 metų.
Megzti pradėjo susirgusi.
Atrado gebėjimų kurti.
Susidomėjo rankdarbiais.
Vėliau – mezgimu.
Iš pradžių kepurės buvo namelio formos.
Taip pat arbatinuko, musmirės.
Netrukus ėmė megzti gyvūnėlių galveles.
Vaikiškoms kepurėms Onutė parenka kuo švelnesnius siūlus.
Džiaugiasi po kelerių metų pamačiusi vaiką su jos megzta kepure.
Niekas moters mezginiais dar nesiskundė.
Kepures mezga ne tik vaikams.
Numezga ir kepurių paaugliams.
Taip pat moterims ir merginoms.
Jas puošia tradiciniais raštais.
