Ji studijuoja vokiečių filologiją.
Taip pat mokosi ir ispanų kalbos.
Ugnė kuria eilėraščius, rašo straipsnius.
Šį rudenį ji važiuos studijuoti į Vokietijos universitetą.
Ugnė yra akla nuo gimimo.
Ji gimė neišnešiota ir silpna.
Mergaitę paguldė į inkubatorių.
Buvo įjungta per didelė temperatūra.
Tai pakenkė Ugnės akims.
Operacijos nepadėjo.
Mergaitė lankė Vilniaus aklųjų ir silpnaregių vaikų darželį ir mokyklą.
Ugnės tėvai mokė ją būti savarankiška.
Septynerių metų Ugnę mama leisdavo eiti į kiemą vieną.
Ugnė ten susirado draugų.
Ugnės mama mirė, kai jai buvo penkiolika metų.
Ugnė liko su tėčiu ir broliu, kuriam buvo dvylika metų.
Ugnė labai liūdėjo.
Bet stengėsi guosti tėtį ir brolį.
Paskui Ugnės tėtis vėl vedė.
Dabar Ugnė turi ir trejų metų broliuką.
Po mamos mirties Ugnė tapo dar savarankiškesnė.
Ji pradėjo viena važinėti autobusais ir troleibusais.
Jų numerių Ugnė paklausdavo žmonių.
Visi padėdavo.
Tik kartais persistengdavo ir pradėdavo Ugnę tempti į autobusą.
Ugnė pirmą kartą skrido į Vokietiją, kai jai buvo penkiolika metų.
Ji ten svečiavosi tėčio draugo šeimoje.
Pirmoji kelionė buvo puiki.
Vokietijos oro uoste žmogus su negalia gauna palydovą.
Palydovai yra labai malonūs.
Lietuvos oro uoste buvo kitaip.
Atrodė, kad oro uosto darbuotoja bijo Ugnės.
Ugnė sako, kad yra žmonių, kurie neatpažįsta aklojo.
Kartą moteris užkliuvo už Ugnės baltosios lazdelės ir aprėkė mergaitę.
Ugnė iš pradžių įsižeidė, paskui ėmė juoktis.
Ugnei buvo sunku pas notarę.
Jai tada buvo septyniolika metų.
Ugnė turėjo tvarkytis paveldėjimo dokumentus.
Notarė pradėjo aiškinti, kad Ugnė negali pasirašyti, nes negali pati perskaityti dokumentų.
Jos tėtis jai padėti taip pat negali, nes yra giminaitis.
Ugnė turi susirasti kitą žmogų, ne giminaitį.
Jis už ją pasirašytų dokumentus.
Ugnė nepasidavė.
Ji reikalavo, kad notarė paskambintų į notarų rūmus.
Notarė sužinojo, kad ji pati turi perskaityti Ugnei dokumentus.
O Ugnė gali juos pasirašyti pati.
Kartais sunkumų kyla pas gydytojus.
Gydytojai klausinėja apie Ugnės sveikatą palydovo.
Jie nesupranta, kad kalbėti ir atsakyti gali pati Ugnė.
Į paskaitas Ugnė važiuoja taksi.
Nėra autobuso, kuris važiuoja iš Pilaitės ir sustoja netoli universiteto.
Kartą Ugnė turėjo tik 50 eurų.
Vairuotojas neturėjo grąžos.
Jis atsisakė išlipti iš automobilio, kad padėtų Ugnei išsikeisti pinigus.
Ugnė skambino giminaičiams.
Jie išnešė pinigų ir sumokėjo vairuotojui.
Universitete Ugnei nesunku.
Klases ji susiranda pati.
Draugai parodo laisvą vietą.
Ne visi dėstytojai žinojo, kad aklas studentas turi teisę per egzaminą ilgiau rašyti atsakymus negu kiti.
Ugnė jiems tai pasakė.
Ugnė rašo kompiuteriu.
Dėstytojai jos atsakymus įsikelia į savo kompiuterį.
Studentams su judėjimo negalia yra sunkiau.
Filologijos fakulteto patalpos jiems nepritaikytos.
Kartu su Ugne mokosi dar dvi studentės su negalia.
Viena turi judėjimo negalią, kita nemato.
Neįgalūs studentai šiemet susibūrė į draugiją.
Susitikę jie kalbasi, kaip spręsti sunkumus.
Ugnė nori dirbti.
Bet rasti darbą aklam žmogui sunku.
Ugnė norėjo atsakinėti į telefono skambučius vienoje įmonėje.
Ji galvojo, kad tokį darbą atlikti sugebės.
Moteris, su kuria Ugnė kalbėjo dėl darbo, tai patvirtino.
Bet kitą dieną paskambino įmonės vadovas.
Jis pasakė, kad Ugnės negali priimti.
Nes reikės skaityti daug popierinių dokumentų.
Ugnė nustebo.
Iš pradžių apie tai niekas nekalbėjo.
Dokumentus galima skaityti ir kompiuteriu.
Turbūt vadovas išsigando Ugnės aklumo.
Ugnė nenusiminė.
Ji žino, kad gali dirbti.
Ji gali mokyti vokiečių kalbos.
Po studijų Vokietijoje Ugnė tikisi darbą rasti lengviau.
Nugalėti sunkumus Ugnei padeda juokas.
