Ji vadina jį Antuku.
Jis jau didelis.
Antanui apie dvidešimt metų.
Vaikinas turi sunkią proto negalią.
Jis serga ir kitomis ligomis.
Dabar Zita su Antuku gyvena Klaipėdoje.
Vaikinas lanko neįgaliųjų centrą „Klaipėdos lakštutė“.
Zita Antuką iš Ukmergės globos namų paėmė seniai.
Jam tada buvo pustrečių metų.
Zitos šeima pasiėmė jį vasaros atostogoms. Kitos šeimos Antuką greitai grąžindavo į globos namus.
Su Antuku buvo labai sunku.
Tačiau Kosteckų šeima nepasidavė.
Jie kantriai rūpinosi Antuku.
Antukas nemokėjo nei vaikščioti, nei kalbėti.
Jis šliaužiojo keturiomis.
Vaikas nežinojo, kas yra žaislai.
Jis nemokėjo nusilupti saldainio.
Jis kišo į burną neluptą bananą.
Antuką prižiūrėjo visi: Zita, jos vyras ir net vaikai.
Vasaros atostogos pasibaigė.
Reikėjo grąžinti Antuką į vaikų globos namus.
Šeima jį pamilo.
Jie pasitarė ir nusprendė Antuko neatiduoti.
Taip Antukas tapo šeimos nariu.
Po kelerių metų mirė Zitos vyras.
Ji liko su dviem paaugliais vaikais ir neįgaliu Antuku.
Dukra išvažiavo mokytis į Čiurlionio menų gimnaziją.
Sūnus padėjo auginti Antuką.
Paskui jis išvažiavo mokytis į Šiaulių universitetą.
Zita su Antuku liko dviese.
Dauguma žmonių nesuprato Zitos.
Kodėl ji paėmė į šeimą vaiką su negalia?
Ar nebuvo sveikų vaikų?
Tokį klausimą užduodavo visi.
Iš pradžių Zitos nesuprato net motina.
Zitai būdavo skaudu.
Dabar ji prie visko priprato. Zita Antuko niekam neatiduotų.
Antanas vis dar bijo, kad bus atiduotas svetimiems žmonėms.
Jis puola Zitai ant kaklo, kai kas nors užkalbina juos gatvėje.
Jis nepamiršo, kaip blogai buvo globos namuose.
Antukas nenori išleisti Zitos vienos.
Jie eina kartu į svečius ir pas draugus.
Zita pati nenori niekur eiti be Antuko.
Antukas turėjo motiną ir daug brolių bei seserų. Jo tėvas žuvo.
Kartą Zita nusprendė susipažinti su tikrąja Antuko motina.
Ji surinko visus jo brolius bei seseris.
Visi susiruošė į kelionę.
Vaikai paprašė sustoti prie parduotuvės.
Ten jie iš savo pašalpų pripirko motinai maisto.
Vienas sūnus iš ūkininko nupirko mamai maišą bulvių.
Vaikai tai darydavo nuolat.
Jie mylėjo mamą net tada, kai ji jais nesirūpino.
Vaikų mama gyveno mažoje trobelėje.
Viskas buvo labai apleista.
Mama vaikus sutiko nesipraususi ir nesusišukavusi.
Ji girtaudavo.
Vaikai atvežė butelį degtinės.
Mama apsidžiaugė.
Vaikai jai nebuvo įdomūs.
Girtas patėvis puolė Antuko brolį kirviu.
Antukas išsigando.
Zita pagrasino policija.
Tada sėdo į automobilį ir greitai išvažiavo.
Zita kreipėsi į Vaikų teisių tarnybą.
Ji paprašė, kad būtų paskirta nuolatinė Antuko globa.
Kai Antanui sukako aštuoniolika, Zita persikėlė į Klaipėdą.
Zita dirba neįgaliųjų centre „Klaipėdos lakštutė“.
Ji dirba slaugytojos padėjėja.
Antukas centre būna visą dieną.
Jam „Klaipėdos lakštutėje“ labai patinka.
Čia jis turi draugų.
Darbuotojai malonūs.
Vaikinas mėgsta lipdyti iš molio.
Jam patinka prisėsti prie kompiuterio.
Antukas negali pasirūpinti savimi be Zitos.
Jis nemoka skaityti, rašyti, negali atsirakinti durų.
Jam kasdien reikia keisti sauskelnes.
Tik pavalgo Antukas pats.
Bet negalia Antukui ir Zitai netrukdo gyventi.
Savaitgaliais jie sėda į automobilį ir keliauja.
Abu mėgsta zoologijos sodą.
Ten Antukas turi mylimą vilką, šunį ir ožiukų.
Kai oras blogas, Antukas su Zita lieka namie.
Jie žiūri televizorių.
Savo globotinį Zita labai myli.
Kartą Zitai reikėjo daryti operaciją.
Antukas buvo šalia.
Jis Zitą labai užjautė ir slaugė.
Antukas Zitą labai myli.
Jis yra mielas, švelnus, visada šypsosi.
Auginti Antuką buvo sunku.
Vaikystėje jis daug sirgo.
Kai Antukui buvo dešimt metų, jo sveikata pablogėjo.
Psichiatras patarė šeimai įsigyti šunį.
Šuo kainavo labai daug.
Jie su Antuku tapo gerais draugais.
Antuko sveikata pasitaisė.
Šuo ėsdavo tik iš Antuko rankų.
Jei Antuko nebūdavo namuose, šuo likdavo alkanas.
Šuo išgyveno penkerius metus.
Zitą apdovanojo Ukmergės meras.
Jai padėkojo Socialinės apsaugos ir darbo ministras.
Zita mano, kad tokioms šeimoms reikia daugiau dėmesio.
To reikia ne dėl garbės.
Galbūt tada daugiau žmonių priimtų į savo šeimą neįgalų vaiką.
