Kelionę surengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga.
Pakeliui į Italiją aklieji užsuko į Vieną.
Ten jie aplankė Vienos meno istorijos muziejų.
Muziejaus darbuotojai papasakojo jiems apie paveikslus.
Aklas žmogus paties paveikslo nemato.
Jis negali įvertinti jo spalvų grožio.
Bet jis gali paimti šilko skiautę.
Ir įsivaizduoti, kad žmonės paveiksle yra su tokiais drabužiais.
Aklasis gali paliesti senovinio ąsočio kopiją.
Ir įsivaizduoti, kad toks ąsotis yra paveiksle.
Tokias programas pradeda kurti daug pasaulio muziejų.
Todėl aklieji apie meną gali sužinoti daugiau.
Paskui aklieji nuvyko į Veneciją.
Ten buvo kanalų, tiltų, siaurų gatvelių...
Aklieji nusprendė paplaukioti gondolomis.
Gondola yra tradicinė Venecijos irklinė valtis.
Valtininkai labai nustebo.
Turbūt jie nebuvo matę tiek daug aklųjų.
Valtininkai nesitikėjo, kad aklieji užsinorės paplaukioti.
Valtininkai išsigando.
Jie ėmė garsiai šūkčioti ir kažką aiškinti vieni kitiems.
Paskui pasiūlė patogesnę vietą akliesiems įlipti.
Bet juos gondolomis plukdė trumpiau negu kitus turistus.
Dabar aklieji žino, kaip atrodo gondola, kaip ji plaukia.
Paskui aklieji nuvyko į Boloniją.
Ten yra aklųjų institutas.
Jis veikia daugiau nei šimtą trisdešimt metų.
Italijoje nėra specialių aklųjų mokyklų.
Visi vaikai mokosi kartu.
Tačiau aklųjų institutų yra.
Juose aklieji ne tik studijuoja.
Ten galima susipažinti su istorija.
Bolonijos institute Lietuvos aklieji aplankė kelias parodas.
Jie sužinojo apie įvairius prietaisus, kuriuos naudodavo ir tebenaudoja aklieji.
Ten buvo radijo aparatų, magnetofonų, diktofonų, nešiojamų kompiuterių.
Instituto dirbtuvėse iš gipso ir marmuro gaminamos paveikslų kopijos.
Jas galima paliesti.
Paveikslų kopijos yra tvirtos.
Aklas žmogus gali paliesti jų detales.
Taip aklieji sužino, kaip paveiksluose išdėstytos figūros.
Lietuvos aklieji ištyrinėjo nemažai paveikslų kopijų.
Tarp jų buvo ir Leonardo da Vinčio „Paskutinė vakarienė“.
Bolonijoje lietuviai aplankė seniausio Europoje universiteto biblioteką.
Katedroje jie klausėsi vargonų muzikos.
Pasaulyje vis daugiau muziejų yra pritaikomi akliesiems.
Tačiau muziejų specialiai jiems yra mažai.
Toks yra Homero muziejus Ankonoje.
Muziejus įkurtas 1993 metais.
Jame yra skulptūrų kopijų, pastatų maketų.
Aklieji gali juos paliesti.
Lietuviams labai patiko Kapitolijaus vilkės skulptūra.
Yra legenda, kad ta vilkė maitino dvynius Romulą ir Remą.
Jie įkūrė Romos miestą.
Aklieji mielai glostė vilkės skulptūrą.
Jie gėrėjosi dviejų berniukų skulptūromis šalia jos.
Homero muziejuje yra daug salių.
Jose yra ir senovės, ir šiuolaikinio meno kūrinių.
Ten yra žymiausių antikos ir Italijos pastatų maketų.
Tik čia aklasis gali suprasti, kaip atrodė Atėnų Partenonas ar romėnų Koliziejus.
Aklieji gali apčiuopti katedrų formas.
Maketais žavėjosi ir silpnai matantys žmonės.
Jie džiaugėsi, kad gali paliesti smulkias detales.
Muzikos mokytoja Rita Šidlauskaitė sakė, kad kai kurias skulptūras galima liesti ir Lietuvoje.
Bet bažnyčios rankomis neapimsi.
Italijoje Lietuvos aklieji aplankė nemažai miestų ir muziejų.
Jie nuvyko į San Mariną.
Tai viena mažiausių Europos valstybių.
Grįždami namo aklieji sustojo Alpėse.
Jie lynų keliu pakilo į pusantro kilometro aukščio kalną.
Aklieji galėjo paeiti akmenuotu taku ir įkopti į snieguotą šlaitą.
Pasaulyje yra į kalnus einančių aklųjų.
Lietuviams akliesiems tai dar neįprasta.
Yra tik keli akli lietuviai, kurie pabandė slidinėti.
Arba šiaip buvo nuvažiavę į kalnus.
Po kelionės į Italiją aklieji susižavėjo ir kalnais.
Galbūt kelionę į kalnus Aklųjų ir silpnaregių sąjunga dar suorganizuos.
