Tai miestelis saloje.
Pavasarį ten būna daug potvynių.
Todėl kai kurie žmonės išsikelia gyventi kitur.
Naira prieš devynerius metus taip pat persikėlė į Vilnių.
Bet ne dėl potvynių.
Taip ji padarė dėl dukros.
Gimus dukrai, šeimos gyvenimas pasikeitė.
Mergaitė per mažai svėrė.
Jai buvo sunku kvėpuoti.
Mergaitė atsidūrė reanimacijoje.
Jai darė daug tyrimų.
Gydytojai pasakė, kad įtaria sunkią ligą ‒ Edvardso sindromą.
Jie galvojo, kad mergaitė ilgai negyvens.
Mama nepatikėjo.
Dabar jos dukrai trylika metų.
Jai cerebrinis paralyžius.
Ji nevaldo savo judesių.
Buvo ir epilepsija.
Bet prieš penkerius metus ji baigėsi.
Mama vis kartojo, kad myli dukrą.
Ji tikėjo, kad viskas bus gerai ir jos bus laimingos.
Iš pradžių buvo labai sunku.
Mergaitė nesivartė, nesisėdo, neropojo kaip kiti vaikai.
Naira su vyru pirkdavo daug vaistų.
Epilepsijos priepuolių per dieną būdavo iki šešiasdešimties.
Mama daug galvojo apie save.
Ji pati keitėsi.
Ji pradėjo domėtis ryšiu tarp mamos ir vaiko.
Ji nustojo verkti ir gailėtis.
Ji laikė glėbyje dukrą ir pasakojo apie nuostabų pasaulį.
Sakė, kad jame verta gyventi.
Naira liovėsi bijoti ateities.
Pamilti negalią sunku.
Norisi, kad vaikas būtų kaip kiti.
Kad žaistų kieme smėlio dėžėje.
Kad prie jūros statytų pilis.
Kad miške rinktų grybus.
Kad užduotų daug klausimų.
Liūdna suprasti, kad taip nebus.
Bet vaikas labiausiai nori, kad mama būtų šalia.
Tai paprasta.
Dukros gydymas yra sunkus.
Bet mama viską daro su meile.
Todėl jai sekasi.
Epilepsija baigėsi.
Šeimai tokia pergalė buvo stebuklas.
Mažėjo vaistų dozių.
Dukra pirmą kartą nusijuokė.
Mama stengėsi, kad ji dažnai juoktųsi.
Visaip ją juokindavo.
Dabar dukra yra linksmiausia mergaitė mokykloje.
Mamai nieko daugiau iš jos nereikia.
Tegul tik būna laiminga.
Naira myli savo vaiką, net jei jis nekalba ir nevaikšto.
Jos nebeskaudina aplinkinių žodžiai.
Kartais iš dukros šaiposi vaikai.
Mama nieko nesako praeiviams.
Žmonės nekalti, kad niekas jų neišmokė jautrumo.
Naira džiaugiasi savo vyru.
Jis taip pat myli dukrą.
Jis vedžioja ją už rankos, kantriai moko lipti laiptais, įsėsti į automobilį.
Dukra nuostabi.
O žmonės nėra blogi.
Jie tiesiog nežino, kuo galėtų padėti.
Todėl jei reikia pagalbos, reikia paprašyti.
Tai vienintelis būdas išgyventi.
Naira rado mėgstamą užsiėmimą.
Apie tai ji gali daug kalbėti.
Dešimt metų ji buvo tik namie.
Ji ieškojo darbo, kuris netrukdytų rūpintis dukra.
Naira nėrė vašeliu, mezgė.
Ji nusipirko mezgimo mašiną.
Bet vis pritrūkdavo kantrybės, pradėdavo darbą ir nebaigdavo.
Tada Naira ėmė siūti.
Ji lankė siuvimo kursus.
Naira norėjo užsidirbti siūdama namie.
Įsidarbinti Naira negalėjo, nes daug laiko reikėjo skirti dukrai.
Reikėjo vežioti ją į sanatorijas ir ligonines.
Prieš trejus metus Naira apsilankė vizažo kursuose.
Ten mokė daryti makiažą.
Nairai tai labai patiko.
Ji suprato, kad nori tai daryti ir toliau.
Iš pradžių buvo sunku.
Naira bijojo bendrauti su kitais žmonėmis.
Ji nepasitikėjo savimi.
Ji jau buvo pripratusi būti namuose.
Ji bijojo nueiti net iki parduotuvės.
Todėl vaikščiojo pas psichologą.
Tai padėjo.
Paskui Naira ėmė fotografuoti.
Dabar ji žino, ko nori.
Naira pradėjo mylėti gyvenimą.
Ji neperka naujų drabužių, važinėja senu automobiliu.
Laimė nėra nauji daiktai.
Laimė yra kūryba.
Tačiau svarbiausia yra šeima.
Naira su vyru dalijasi darbus.
Vyras labai rūpestingas.
Jis būna su dukra, kai Nairai reikia vykti daryti makiažo ar fotografuoti.
Tėvai viską suspėja.
Naira tiki, kad dukra galės vaikščioti.
Kada nors ji išmoks pasakyti: „Mama“.
