Esi aklas?
O gal tavo ūgis yra labai mažas?
Ne bėda.
Apie tai kalbėjo jauni žmonės renginyje „Misija įmanoma“.
Jį surengė „Baltijos ugdymo centras“ ir Neįgaliųjų reikalų departamentas.
Irmina Beneševičiūtė atvažiavo iš Šeduvos.
Mergina gimė su negalia.
Ji yra labai mažo ūgio.
Irmina nelankė mokyklos.
Mokytojai ateidavo į namus.
Ji neturėjo klasės draugų.
Irminai dėl to liūdna.
Vis dėlto ji nepasidavė.
Irmina įstojo į universitetą ir jį baigė.
Ji labai užimta.
Irmina rašo straipsnius apie neįgaliųjų teises.
Neįgaliesiems svarbu visur būti kartu su kitais.
Inga Filipovič gyvena Vilniuje.
Jos liga sunki.
Ji yra mažo ūgio.
Jos silpni kaulai, plaučiai ir širdis.
Inga juda neįgaliojo vežimėliu.
Bet ji visada linksma.
Inga moka pajuokauti.
Ji labai norėjo būti aktore.
Ingos svajonė išsipildė.
Ji vaidina teatre.
Martynas Vitkus beveik nemato.
Jis sunkiai vaikšto.
Bet jis sako, kad gyvena įdomiai.
Vaikinas studijuoja universitete.
Jis turi savo verslą.
Matas Geležauskas taip pat studijuoja universitete.
Jam cerebrinis paralyžius.
Negalia jam dirbti netrukdo.
Matas dirba vertėju ir mokytoju.
Neseniai jis pradėjo mokytis dainuoti.
Matas nesupranta tų, kurie skundžiasi, nors turi sveikas rankas ir kojas.
Aistė Krušinskaitė prieš porą metų patyrė traumą.
Dabar ji juda neįgaliojo vežimėliu.
Daugiau niekas nepasikeitė.
Ji toliau daro tai, ką nori.
Valstybė patvirtino Neįgaliųjų teisių konvenciją prieš septynerius metus.
Ji įsipareigojo rūpintis neįgaliaisiais.
Neįgalieji turi teisę keliauti, mokytis, dirbti, balsuoti kartu su kitais.
Apie tai kalbėjo Asta Kandratavičienė.
Ji yra Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė.
Renginio dalyviai žiūrėjo spektaklį „Muzika tamsoje“.
Žiūrovams užrišo akis.
Jie turėjo ateiti iki savo vietos salėje.
Ten jie klausėsi muzikos.
Kartu jie galėjo pajusti arbatos skonį, kvapą, vandenį, švelnų kailį.
Visi suprato, kad gyvenimas yra nuostabus.
Tai pajusti negalia netrukdo.
