Ji susirgo prieš penkiolika metų.
Išsėtinė sklerozė yra rimta liga.
Dabar liga nustatoma tyrimu, kuris vadinamas magnetiniu rezonansu.
Anksčiau tokio tyrimo nebuvo.
Žmogų paguldydavo į karštą vandenį ir stebėdavo.
Jeigu jam pablogėdavo, gydytojai įtardavo išsėtinę sklerozę.
Tokie tyrimai nepatikimi.
Todėl ligos dažnai nenustatydavo.
Atrodė, kad sergančių žmonių yra mažai.
Dabar išsėtinę sklerozę nustatyti lengviau.
Tai galima padaryti per savaitę.
Reikia tik trijų tyrimų.
Žmogus gali net nežinoti, kad serga.
Jam gali tirpti rankos ar kojos.
Tada žmogus galvoja, kad blogai stuburui.
Žmogus gali jausti silpnumą.
Tada jis galvoja, kad pervargo.
Požymių gali būti ir daugiau.
Rimtas ligos ženklas ‒ kai žmogus pradeda blogiau matyti.
Arba kai jam dvejinasi akyse.
Tada žmogus eina pas akių gydytoją.
Jei akių gydytojas mato, kad akys sveikos, nusiunčia pas neurologą.
Kai žmogus serga išsėtine skleroze, jam būna ligos pablogėjimų.
Jie trunka iki dviejų savaičių.
Paskui sveikata paprastai atsistato.
Dažniausiai žmogus jaučiasi gerai.
Kartais pablogėjimų nebūna metus ar dvejus.
Kartais jų nebūna net dešimt metų.
Sergant reikia labai saugoti save.
Dažnai suserga jauni žmonės.
Jie nori dirbti, kurti šeimą, sudijuoti.
Bet pradeda galvoti, kad bus blogai.
Jie nori atsisakyti savo planų ir svajonių.
Tai blogai.
Reikia toliau siekti savo tikslų. Pati Ana gali būti puikus pavyzdys.
Ji įkūrė neįgaliųjų teniso klubą ir Vilniaus išsėtinės sklerozės draugiją „Feniksai“.
Ji daug bendrauja.
Ana ištekėjo jau sirgdama. Susirgus reikia daug ilsėtis.
Pablogėja tada, kai žmogus persidirba.
Skubėti nereikia.
Juk galima viską daryti lėčiau.
Vaistai ligos neišgydo.
Jie tik padeda jaustis geriau.
Tai labai svarbu.
Lietuvoje žmonės gauna geriausią gydymą.
Pati Ana išbandė įvairius būdus.
Net chemoterapiją.
Niekas negali pasakyti, kaip bus rytoj.
Reikia gyventi šiandien.
Dabar Ana nesinaudoja neįgaliojo vežimėliu.
Ji metus laiko negalėjo vaikščioti.
Bet Ana draugams pažadėjo, kad dar atsistos ir apsiaus aukštakulnius.
Ji tai netrukus padarys.
Vis dėlto susitaikyti su liga sunku.
Sužinojęs apie ligą žmogus išsigąsta.
Ana neslepia, kad ir pati buvo labai nuliūdusi.
Ji vaikščiojo, vairavo automobilį.
Bet trejus metus ją kažkas slėgė.
Ana bijojo dėl ateities.
Ji bijojo, kad negalės vaikščioti ir judėti.
Ji bijojo likti niekam nereikalinga.
Paskui Ana pateko į avariją.
Jai pusę metų teko praleisti lovoje.
Tada Ana pamatė, kaip būtų, jei negalėtų vaikščioti.
Ji įsitikino, kad gyventi galima ir taip.
Žmonės ateidavo pas ją į namus.
Ana dirbo toliau.
Kai pagerėja, žmogus tarsi pamiršta ligą.
Vėl pablogėjus jis jaučia nusivylimą.
Anai jau buvo penki stiprūs pablogėjimai.
Ji nebegalėjo valdyti ne tik kojų, bet ir rankų.
Pati negalėjo net pavalgyti.
Vyras ją maitindavo.
Ypač sunku buvo tada, kai Ana gydėsi chemoterapija.
Tai truko dvejus metus.
Ji dažnai būdavo nusiminusi ir liūdna.
Ana nežinojo, kaip reikės gyventi toliau.
Ji pasikvietė į namus pažįstamų, kurie serga išsėtine skleroze.
Susitikimai tapo tradicija.
Ana suprato, kaip svarbu pasikalbėti su tokiais pat.
Niekas nesupras taip, kaip sergantis ta pačia liga.
Svarbu ir šeima.
Dėl vaistų žmogus gali pasidaryti irzlus.
Jis gali dažniau supykti.
Todėl svarbu apie tai pasikalbėti su šeima.
Artimieji nori padėti.
Reikia jiems tą leisti.
Ana norėjo viską daryti pati.
Tačiau pastebėjo, kad vyrui labai patinka ją nešioti ant rankų.
Ana tai jam leidžia ir padėkoja.
Vyras laimingas, kad gali jai padėti.
Kartais Ana galvoja, kaip būtų, jei ji nesirgtų.
Ar ji būtų laiminga?
Jos gyvenimas nelengvas.
Išbandymų yra labai daug.
Bet Ana juos priima.
Šiuo metu Anos sveikata yra geresnė.
Bet ji žino, kad negalima atsipalaiduoti.
Ji turi prisitaikyti ir daryti tai, kas džiugina.
