Į jį kasdien susirenka daug žmonių su ypatingais poreikiais.
Centre teikia pagalbą įvairiems žmonėms.
Neįgaliesiems, vyresnio amžiaus arba patyrusiems didelę nelaimę žmonėms.
Taip pat šeimoms, kurioms reikia padėti.
Čia lankosi apie 50 neįgaliųjų.
Dauguma jų turi sunkią negalią.
Kiekvienam čia pritaiko paslaugas.
Siūlo tai, ko žmogui reikia ir ką jis gali daryti.
Centras teikia net 10 rūšių paslaugas.
Taip pat ir dienos socialinę globą.
Kai neįgaliu žmogumi per dieną rūpinasi socialinės darbuotojos.
Čia neįgalieji daro darbelius iš molio, popieriaus ar kitų medžiagų.
Taip pat piešia arba dainuoja.
Kartu mokosi rūpintis savimi, dirbti.
Visi čia lygūs.
Centro lankytojai nuolat dalyvauja Alytaus miesto šventėse.
Kad visi pamatytų, ką jie sugeba.
Ji yra šio centro direktorės pavaduotoja.
Centrą lankantiems žmonėms svarbus sportas.
Todėl kasmet čia vyksta šventė „Sportas – „veža“.
Neįgalieji varžosi su vaikais iš dienos centro.
Paskui visi gauna apdovanojimus.
Svarbiausia sportuoti ir rūpintis sveikata.
O ne laimėti.
Centro darbuotojai mėgsta bendrauti su neįgaliųjų artimaisiais.
Mamoms kasmet surengia šventę „Tau, Mamyte“.
Neįgalieji mamoms padaro dovanėles ir padainuoja dainų.
Juos moko Stasys Mikalonis.
Mamos irgi dainuoja.
Jų vadovė Rasa Urbonienė.
Centre jau teikia laikinojo atokvėpio paslaugas.
Socialiniai darbuotojai prižiūri vaiką ar suaugusį neįgalųjį.
O tėvai ar globėjai gali dirbti arba pailsėti.
Tokių paslaugų žmonėms reikia visoje Lietuvoje.
Alytaus centre dirba labai patyrusių ir gabių socialinių darbuotojų.
Šiemet Socialinės apsaugos ir darbo ministerija apdovanojo Astą Vyšniauskienę.
Nes ji yra labai gera socialinė darbuotoja.
Ji vadovauja Neįgaliųjų dienos centrui.
Daug tėvų supranta, kad neįgalius vaikus reikia ugdyti.
Tačiau dar ne visi tai supranta.
Kai kurie laiko vaikus namuose ir nieko nemoko.
Socialiniai darbuotojai negali eiti į namus ir mokyti.
Jie gali dirbti tik su žmonėmis savo centre.
Neįgalieji patys neišmoksta pasirūpinti savimi.
Todėl jiems naudinga lankyti socialinių paslaugų centrus.
Nes tėvai negalės jų globoti visą gyvenimą.
Neįgalieji turi išmokti savimi pasirūpinti.
Tada jiems lengviau gyventi tarp žmonių.
Mylintys tėvai leidžia vaiką mokytis.
Kad jis taptų savarankiškas.
O ne uždaro jį namuose.
Bet yra ir kitokių tėvų.
Jiems atrodo, kad jų vaiku kiti nepasirūpins.
Ir nieko gero neišmokys.
Kad nereikia tam leisti pinigų.
Tokie tėvai neateina į neįgaliųjų dienos centrus.
Nes mano, kad viskas ten blogai.
Astai Graužinienei gaila tokių tėvų.
Ir gaila neįgalių vaikų.
Kurie būna tik namuose.
Ir nieko daugiau nemato.
Asta Graužinienė nori kalbėtis su tokiais tėvais.
Ir prašyti, kad leistų vaikams pabandyti.
Mokytis savarankiškai nuspręsti, ko nori.
Ir savimi pasirūpinti.
Ji sako, kad ne pinigai svarbiausia.
Svarbiau neįgalaus vaiko gerovė.
Kai kurie tėvai labai rūpinasi neįgaliais savo vaikais.
Rūpestinga yra Karolinos mama Rima Petrošienė.
Kai gimė Karolina, Rima buvo studentė.
O paskui turėjo visą laiką rūpintis dukra.
Nes Karolina turi labai sunkią negalią.
Jai Karolinai 26 metai.
Ji nevaikšto.
Centrą ji lanko 7 metus.
Mergina ištvėrė net 19 operacijų.
Pradžioje Karolina likdavo centre tik valandą ar dvi.
Dabar ji čia būna visą dieną.
Socialinės darbuotojos ja labai gerai rūpinasi.
Karolinai čia patinka.
Ji piešia, lipdo ir dainuoja.
Mama labai giria centro specialistus.
Tik trūksta mankštų ir masažų.
Jų reikėtų daugeliui neįgaliųjų.
Astai Graužinienei labai patinka Karolinos mama.
Nes ji stipri ir niekada nesiskundžia.
Iš jos kiti žmonės mokosi džiaugtis.
Asta Graužinienė linki jai toliau dalytis su kitais stiprybe.
Rima linki centro darbuotojams toliau džiaugtis savo darbu.
Ir padėti visiems neįgaliesiems.
