Ji mezga, neria ir daro kitokius darbelius.
Regėjimo negalia jai netrukdo kurti. Lina moko rankdarbių Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro lankytojas.
Rankdarbių klubas vadinasi „Vaivos juosta“.
Lina nuo gimimo serga katarakta.
Tai tokia akių liga.
Būdama maža ji nesuprato, kad blogai mato.
Tik vaikų darželyje ji pasijuto keistai.
Kai auklėtoja vaikams kažką parodė ir liepė piešti.
O Lina nematė, ką ji rodo.
Ir kaip reikia piešti.
Pirmoje klasėje gydytoja tikrino vaikų akis.
Ir pamatė, kad Lina ir kita mergaitė mato prastai.
Mokytoja jas pasodino į pirmą suolą.
Ir lentoje rašė didelėmis raidėmis.
Kad mergaitėms būtų lengviau skaityti.
Todėl Linai buvo patogu mokytis.
Bet Vilniuje atidarė Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių vaikų mokyklą.
Dabar ji vadinasi Aklųjų ir silpnaregių centras.
Lina pradėjo ten mokytis.
Ji išmoko ir Brailio raštą.
Tai pirštais juntamas aklųjų raštas.
Kartu ji mokėsi ir muzikos mokykloje.
Lina gražiai grojo pianinu ir dainavo.
Todėl tęsė mokslus Panevėžyje.
Jono Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje.
Grįžusi į Vilnių 20 metų dainavo aklųjų ir silpnaregių chore „Vilnius“.
Paskui ėmė studijuoti socialinius mokslus.
Įgijo net magistro laipsnį.
Tada pradėjo dirbti socialine darbuotoja Vilkpėdėje.
Ir lankyti neregių ir silpnaregių rankdarbių būrelį.
Jam vadovavo Elena Joneliūkštienė.
Jau 16 metų šio būrelio vadovė yra Lina.
Ji mezga, neria nuo paauglystės.
Rankdarbių Lina išmoko iš savo mamos.
O mama išmoko iš savo mamos.
Ji audė juostas ir nėrė nėrinius.
Paauglė Lina išmoko megzti ir nerti.
Ji sunkiai matė, bet labai gerai jautė pirštais.
Iš pradžių buvo sunku.
Mezginiai išeidavo nelabai dailūs.
Bet vėliau Lina mezgė vis geriau.
Pradėjo megzti visokiausius raštus.
Dabar ji moka daugybę būdų.
Kaip padaryti gražių dalykų.
Žmonės stebisi neregių ir silpnaregių darbeliais.
Kaip joms pavyksta taip gražiai siūti ar megzti nematant.
Linos rankdarbių klubą lanko 12 moterų.
Jos čia daro daugybę gražių daiktų.
Staltiesių, gobelenų, skiautinių, drabužių ir žaislų.
Ateina ir gerai matančių moterų.
Nes ir jos nori mokytis rankdarbių.
Ir įdomiai praleisti laiką.
Kartą atėjo silpnai matanti moteris.
Ji labai norėjo siūti, bet nemokėjo.
Mama jos neišmokė siūti.
Nes manė, kad dukrai bus per sunku.
Siūti prastai matant.
Lina pažadėjo padėti.
Ir išmokė tą moterį siūti.
Nors pradžioje atrodė sunku.
Bet ta moteris labai stengėsi.
Ir pasiuvo didžiulį skiautinį.
Neregiai kuria rankdarbius taip pat kaip matantieji.
Nėra sukurta ypatingų būdų.
Tik jie kai kuriuos dalykus prisitaiko sau.
Kad dirbti būtų patogiau.
Ir rankdarbiai gražiau atrodytų.
Dar Lina kuria liečiamąsias knygeles.
Jos skirtos nematantiems vaikams.
Kad galėtų puslapius liesti pirštukais.
Ir užčiuopti, kas pavaizduota.
Taip jie gali suprasti.
Kaip atrodo saulutė, mėnulis ar koks gyvūnas.
Lina pamatė suomių gamintas liečiamąsias knygeles.
Ir labai norėjo pati tokią sukurti.
Tuo metu ji buvo studentė.
O jos dėstytojas buvo poetas Liutauras Degėsys.
Jis kuria eilėraščius.
Lina nusipirko jo vaikišką knygelę.
Ir ten perskaitė eilėraštuką apie kandį.
Linai jis labai patiko.
Ir ji sukūrė knygelę apie šį vabzdį.
Kandį ji numezgė.
Šalia įrašė žodžių Brailio raštu ir didelėmis raidėmis.
Kad vaikai galėtų skaityti.
Kituose puslapiuose ji irgi sukūrė liečiamus paveikslėlius apie kandį.
O pabaigoje išsiuvinėjo poeto parašą.
Kad vaikai sužinotų apie autografą.
Poetui labai patiko knygelė.
Ir sumanymas išsiuvinėti parašą.
Lina pasiuvo ir daugiau knygelių.
Jos vadinasi „Kačpėdėlė“, „Kiškis“, „Pelytė“.
Jas siuvo ir siuvinėjo.
Kad vaikai galėtų liesti pirštukais.
Ir taip suprasti vaizdą.
Linai padėjo ir jos dukra Gluosnė.
Linai patinka ne tik kurti knygutes.
Ji tiesiog mėgsta megzti ir nerti.
Ji visada turi šalia rankdarbį.
Kad laisvu metu galėtų pamegzti ar panerti.
Savo darbais puošia dukrą ir vyrą.
Dar ji mėgsta šokti.
Lanko Vilkpėdėje šokių studiją.
Moteris sako, kad regėjimo negalia jai netrukdo.
Gyventi laimingą gyvenimą.
Ir tą ji stengiasi parodyti visiems.
