Jie gyvena bendruomenėse.
Lietuvoje daug žmonių su proto ar psichikos negalia gyvena globos namuose.
Didelėse įstaigose jie tampa nesavarankiški.
Lietuvoje jau irgi nori pakeisti šią tvarką.
Bet ne visiems tai patinka.
Į globos namus dar ateina gyventi žmonių su negalia.
Kai kurie specialistai nenori atsisakyti globos įstaigų.
Nes nesupranta, kaip kitaip gali būti.
Bet galima mokytis iš kitų šalių.
Kurios pertvarkė savo sistemą.
Kai kurioms šalims puikiai pavyko.
Tuo domėjosi Karilė Levickaitė ir Eglė Šumskienė.
Jos yra viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ specialistės.
Visame pasaulyje žmonės su intelekto ar psichikos negalia gyveno globos namuose.
Netgi turtingose ir savo gyventojais labai besirūpinančiose valstybėse.
Vakarų šalyse globos įstaigos buvo labiau pritaikytos neįgaliesiems.
Jose buvo teikiama daugiau pagalbos ir paslaugų.
Ilgą laiką žmonės galvojo.
Kad neįgaliesiems gyventi visiems kartu yra geriau.
Ir jais galima labiau rūpintis.
Taip sako Karilė Levickaitė.
Prieš kelias dešimtis metų žmonės ėmė galvoti kitaip.
Kad žmonės su negalia gali gyventi bendruomenėje.
Nes atsirado gerų vaistų.
Padedančių kontroliuoti jų ligas.
Ir pradėta galvoti apie neįgaliųjų teises.
Kad neįgalieji patys nuspręstų.
Kaip jiems gyventi ir kaip gydytis.
Pasakoja Eglė Šumskienė.
Tada pradėti kurti planai.
Kaip žmonėms su intelekto ar psichikos negalia gyventi bendruomenėje.
O ne globos namuose.
Nes bendruomenėje neįgaliajam galima teikti tinkamiausią pagalbą.
Ir reikalingiausias paslaugas.
Daugelyje šalių kai kurie žmonės tokiems pokyčiams priešinosi.
Dabar tai vyksta ir Lietuvoje.
Nes kai kuriems žmonėms patinka dabartinė tvarka.
Specialistai kalba apie pokyčius.
Nes svarbu matyti gerus dalykus, kurie laukia.
Taip pat nepamiršti sunkumų ir klaidų.
Reikia mokytis iš kitų šalių.
Ypač gerai susitvarkė Kanada.
Pirmiausia iš globos įstaigų iškėlė žmones su lengva negalia.
Jie apsigyveno bendruomenėse.
Ir čia gavo reikalingas paslaugas.
Žmones su sunkia negalia atveždavo į „Trankvilio“ globos namus.
Čia gyveno daugiau kaip 300 žmonių su sunkia negalia.
Dirbo 600 darbuotojų.
Bet ir šiuos globos namus uždarė 1983 metais.
O jų globotiniai apsigyveno bendruomenėse.
Nes žmonės apie neįgaliuosius pradėjo galvoti kitaip.
Kad jie irgi gali gyventi greta.
O ne uždaryti globos namuose.
Ir mokytis būti savarankiški.
Už tai kovojo žmogaus teisių gynėjai.
„Trankvilio“ globos namus uždarė per dvejus metus.
Per tą laiką specialistai galvojo.
Kaip teikti neįgaliesiems reikalingas paslaugas.
Kai jie apsigyvens bendruomenėse.
Teikti paslaugas žmonėms bendruomenėse kainavo pigiau.
Todėl valstybei irgi buvo geriau uždaryti globos namus.
Specialistai aiškinosi, ar gerai neįgaliesiems gyventi globos namuose.
Klausė globos namų darbuotojų nuomonės.
Ir tarėsi su neįgaliųjų šeimos nariais.
Taip pat kalbėjo su globos namų gyventojais.
Ir organizacijomis, kurios rūpinasi neįgaliaisiais.
Pradžioje daug kas bijojo pokyčių.
Nes nežinojo, kas laukia.
Socialiniai darbuotojai daug tarėsi su neįgaliųjų šeimų nariais.
Globos namų darbuotojai bijojo likti be darbo.
Bet darbuotojams pažadėjo, kad jie toliau dirbs.
Teiks paslaugas bendruomenėse gyvenantiems neįgaliesiems.
Kiekvienu globos namų gyventoju buvo pasirūpinta.
Kiekvienam surasti namai ir darbas.
Taip pat pritaikytos reikalingos paslaugos.
Kai kurių neįgaliųjų šeimos nepadėjo specialistams.
Pasirūpinti tais žmonėmis buvo sunkiau.
Bet visi rado savo vietą visuomenėje.
O globos namai buvo uždaryti.
Lietuva turi to mokytis iš Kanados.
Ir suprasti, kad bus nelengva.
Bet reikia viską labai gerai apgalvoti.
Tinkamai paskirstyti pinigus.
Ir sukurti kiekvienam neįgaliajam planą.
Kur jis gyvens ir kokią pagalbą gaus.
Svarbu rūpintis neįgaliais žmonėmis.
O ne globos namų pastatais.
Sako Karilė Levickaitė.
Taip pat labai svarbu, kad kartu dirbtų visi.
Kurie turi rūpintis neįgaliaisiais.
Politikai, šeimų nariai ir kiti.
Reikia ugdyti neįgaliųjų savarankiškumą.
Tai užtruks nemažai laiko.
Bet reikia stengtis ir to siekti.
