Dabar ji augina sūnų.
Ir dirba darbą, kuris jai patinka.
Bet seniau buvo skaudžių dalykų.
Daliai reikėjo daug laiko.
Kol išdrįso kalbėti apie sunkumus.
Kurių kyla neprigirdintiesiems.
Dalia prastai girdi nuo vaikystės.
Pirmoji tai pastebėjo močiutė.
Nes mergaitė pašaukta neatsiliepė.
Tada Daliai buvo 5 metai.
Prieš metus ji sunkiai sirgo gripu.
Galbūt liga pakenkė klausai.
Mama nuvedė mergaitę pas gydytoją.
Ją ėmė gydyti.
Bet niekas nepadėjo.
Medikai suprato, kad nepagelbės.
Bet gydė toliau.
Taip mamai buvo ramiau.
Vaikų darželyje Daliai nebuvo vargo.
Daug sunkiau buvo mokykloje.
Mama tarėsi su specialiste.
Į kokią mokyklą Dalią leisti.
Specialistė patarė eiti į įprastą mokyklą.
Su girdinčiais vaikais.
Ir naudoti klausos aparatą.
Galbūt dabar neprigirdintys vaikai mokykloje jaučiasi gerai.
Bet tada Daliai buvo sunku.
Ji nenešiojo klausos aparato.
Nes su juo vis tiek girdėjo per prastai.
Ir bijojo, kad iš jos nesišaipytų.
Mergaitė vaidindavo girdinčią.
Kai kiti kalbėdavosi, ji linkčiodavo.
Arba juokdavosi.
Nors negirdėdavo ir nesuprasdavo, iš ko.
Tik kartais suprasdavo.
Kad kažką ne taip išgirdo.
Ar ne taip atsakė.
Nes klausimas buvo ne toks.
Ji turėdavo labai stengtis.
Bet labai nusivildavo.
Todėl ėmė tik stebėti kolektyvą.
O ne jame dalyvauti.
Pamokose būdavo dar daugiau bėdų.
Kai kurie mokytojai kalbėdavo tyliai.
Nes nesistengdavo dėl vienos mergaitės.
Arba išvis ją užmiršdavo.
Dalią skaudindavo jų pastabos.
Kad ji esanti per kvaila.
Ir niekada neišmoks kitų kalbų.
Daliai būdavo sunku atsakinėti.
Nes dažnai ji neišgirsdavo klausimo.
Tada netinkamai atsakydavo.
Ir bendraklasiai imdavo juoktis.
Parėjusi namo mergaitė verkdavo.
Bet nesiskundė mamai.
Nes mamai ir taip buvo skaudu.
Dėl dukters negalios.
Bet ne viskas buvo blogai.
Daliai padėdavo lietuvių kalbos mokytoja.
Ji ateidavo prie mergaitės suolo.
Ir stengdavosi kalbėti garsiai.
Taip pat labai padėdavo draugė.
Ji leisdavo nusirašyti.
Per tyliai kalbančių mokytojų pamokas.
Duodavo ženklą.
Kad Dalią kviečia atsakinėti.
Nes mergaitė pati neišgirsdavo.
Draugė pataisydavo ne taip ištariamus žodžius.
Dalia norėjo būti kaip kiti vaikai.
Bet nesijautė tokia pati.
Specialioje kurčiųjų mokykloje Daliai galbūt būtų buvę lengviau.
Ji būtų mokėjusi gestų kalbą.
Ir paprastai susikalbėjusi su draugais.
Mokytis būtų galėjusi lėčiau.
Žmonėms su klausos negalia reikia daug pastangų.
Vien išgirsti ir suvokti.
Todėl jiems sunkiau įsiminti naujas žinias.
Dalia galvoja apie mokyklas.
Ji tikina.
Kad vaikams su negalia reikia daugiau pagalbos.
Jiems turėtų padėti mokytojų padėjėjai ir psichologai.
Vėliau Dalia mokėsi medicinos mokykloje.
Čia jai irgi daug padėjo draugė.
Mokslus ji baigė sėkmingai.
Ir ėmė dirbti Santariškių klinikoje.
Dalia buvo slaugytoja.
Jai buvo sunku dirbti.
Nes ji neprigirdėdavo.
O gydytojai nesistengdavo kalbėti garsiau.
Dalia nešiojo klausos aparatą.
Slėpė jį po plaukais.
Bet jis jai nelabai padėdavo.
Dalia bijodavo.
Kad gali blogai išgirsti vaistų pavadinimus.
Ir atnešti ligoniams ne tų vaistų.
Todėl ji išėjo iš darbo.
Kurį laiką ji tvarkė viešbučių kambarius.
Vėliau ėmė dirbti Vilniaus savivaldybėje.
Vilniaus miesto mero sekretore.
Tai buvo atsakingas darbas.
Meras Alis Vydūnas kalbėdavo labai garsiai.
Ir tai Daliai buvo labai naudinga.
Vėliau meru tapo Rolandas Paksas.
Jis kalbėdavo tyliai.
Jam Dalia turėjo pasakyti, kad prastai girdi.
Jis stengdavosi pakartoti.
Tai, ko ji neišgirsdavo.
Bet skubėdamas jis pamiršdavo pakartoti.
Ir Dalia pavargo nuo įtempto darbo.
Ji išėjo iš savivaldybės.
Moteris nieko nekaltina.
Tik paaiškina, kodėl su neprigirdinčiaisiais sunku bendrauti.
Reikia daug ką pakartoti.
Girdintieji pavargsta nuo to.
Bet neprigirdintieji irgi pavargsta.
Jiems reikia daugiau laiko suvokti.
Ir atsakyti.
Todėl jie bendraudami labiau įsitempia.
Kurį laiką Dalia dirbo įvairius darbus.
Paskui 5 metus nesisekė darbo rasti.
Nes darbdaviams kliūdavo jos negalia.
Jie jos nepriimdavo.
Galiausiai moterį įdarbino žurnalo „Akiratis“ redakcijoje.
Dabar ji ketina mokytis gestų kalbos.
Dalia augina sūnų Gvidą.
Jam 12 metų.
Jis namuose kalba garsiai.
Ir savo svečių prašo kalbėti garsiau.
Kad girdėtų ir mama.
Moteris tikisi, kad sūnus geriau supras žmones su negalia.
Ir bus jiems jautresnis.
Jos buvęs vyras pradžioje suprato.
Sakė, kad žmonos negalia jam netrukdo.
Vėliau ėmė dėl to priekaištauti.
Ir šeima iširo.
Dalia norėtų ugdyti visuomenę.
Suprasti ir padėti žmonėms su negalia.
Nes ne visi žino.
Kiek ir kokių sunkumų jie patiria.
Ne visi neįgalieji lengvai prisitaiko visuomenėje.
Taip pasiseka tik kai kuriems.
Kurių negalia lengvesnė.
Kiti tikrai turi didelių problemų.
Bet ne visada apie jas kalba.
