Čia renkasi vidutinę ir sunkią proto negalią turintys žmonės.
Jie čia randa prasmingos ir malonios veiklos.
Darbuotojai stengiasi integruoti šiuos žmones į visuomenę.
Kiekvieną rytą trys mikroautobusai važiuoja paimti centro lankytojų.
Juos suveža iš įvairių Vilniaus vietų.
Aštuntą valandą žmonės susirenka į centrą.
Visi išsiskirsto po dirbtuves ir studijas.
Čia jų laukia socialiniai darbuotojai ir specialistai.
Kiekvienas lankytojas dirba tai, ką nori ir gali.
Čia kiekvienas atranda mėgstamą veiklą.
Dainiui yra 40 metų.
Jis mėgsta sportuoti.
Bėgioti ir žaisti krepšinį.
Šiais metais jis dalyvavo bėgimo varžybose.
Su Vilniaus kolegijos studentais.
Dainiui labiausiai patinka sportuoti gamtoje.
Dar jis mėgsta dirbti kompiuteriu.
Mokytis rašyti tekstus.
Ir ieškoti įdomių naujienų.
Bet labiausiai jam patinka vaidinti.
Jis yra vienas pagrindinių centro artistų.
Vaidino net Žygimantą Augustą.
Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį.
Prieš spektaklį reikėjo domėtis istorija.
Gerai išmokti žodžius.
Ir lavinti judesius.
Nes jie teatre labai svarbūs.
Tai kalba, kurią supranta kiekvienas.
Taip pasakoja Dainius.
Tame spektaklyje Barborą vaidino Ernesta.
Ji žvitri ir visur spėja.
Ji vaidina ir kituose spektakliuose.
Naujausias jos vaidmuo buvo Egipto faraono žmona.
Ją vaidino spektaklyje „Parduotas brolis“.
Tai pasakojimas iš Biblijos.
Apie Juozapą, kurį broliai pardavė į Egiptą.
Spektaklyje vaidino ir kunigų seminarijos klierikai.
Klierikai yra būsimieji kunigai.
Vaidinti faraono žmoną Ernestai patiko.
Ji buvo pasipuošusi gražia suknele ir peruku.
Ir ryškiai išdažyta.
Jai tai labai patiko.
Dar Ernesta mėgsta šokti.
Centro lankytojai mokosi įvairių šokių žingsnelių.
Paskui pasirodo renginiuose.
Pasipuošę nuomotais šokėjų kostiumais.
Ernesta džiaugiasi.
Ji dalyvavo „Vieversėlio“ festivalyje.
Renginys vyko Naujosios Vilnios kultūros namuose.
Mergina su Povilu šoko valsą.
Pernai jai skaudėjo koją.
Ir ji negalėjo šokti.
Dėl to labai liūdėjo.
Ernestai labai patinka ir piešti.
Ypač dažais.
Ji mėgsta priimti centro svečius.
Džiaugėsi VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos dainininkų pasirodymu.
Taip pat labai laukia Čiurlionio meno mokyklos fleitininkų.
Ir Kauno meno studijos mokinių.
Ernesta gyvena Ožkiniuose.
Ji turi keltis 6 valandą.
Kad laiku suspėtų į autobusiuką.
Ryte norisi miego.
Bet atvažiavus į centrą nuovargis dingsta.
Nes čia laukia draugai ir daug veiklos.
Renatai yra 30 metų.
Jai patinka ramybė ir jaukumas.
Centrą ji lanko daugiau kaip 10 metų.
Renata mėgsta padėti centro darbuotojams ir tvarkytis.
Ji atkeliauja iš Lakštingalų gatvės.
Iš Vilniaus vaikų ir jaunimo pensiono.
Labiausiai jai patinka darbuotis lauke.
Tvarkyti gėlynus ir grėbti lapus.
Dar mėgsta sportuoti, megzti ir piešti.
Mielai piešia darbuotojų portretus.
O nemėgsta velti vilnos.
Nes jai nesiseka.
Dar Renatai patinka daryti suvenyrus, puošmenas.
Ir ypač džiugina muzika.
„Šviesos“ centre lankosi 86 asmenys.
Turintys sunkią ir vidutinę proto negalią.
Taip pat psichomotorinių, autizmo sutrikimų ir kompleksinę negalią.
Centre yra 72 vietos.
Taigi lankytojų yra daugiau.
Bet ne kasdien susirenka visi.
Čia priimami žmonės nuo 18 metų.
Vyriausiai lankytojai 78 metai.
Iki pietų lankytojai daro žvakes.
Arba mezga suvenyrus.
Taip pat gamina valgį.
Po pietų piešia, muzikuoja ir vaidina.
Darbuotojai stengiasi, kad visiems būtų įdomu.
Ir visi norėtų čia ateiti.
Stengiasi kurti ir daryti gražius darbelius.
Kuriuos žmonės norėtų pirkti.
Nes jie naudingi ir dailūs.
Pasakoja Sigita Narauskaitė.
Ji yra centro direktorės pavaduotoja.
Centro lankytojams svarbu integruotis į visuomenę.
Jie stengiasi dalyvauti miesto šventėse ir renginiuose.
Kad aplinkiniai pamatytų.
Ką sugeba neįgalūs žmonės.
Ir suprastų.
Kad neįgalieji turi kuo dalytis.
Centre dirba apie 50 darbuotojų.
Jie su centro lankytojais yra viena bendruomenė.
Šis darbas sunkus tik tiems.
Kuriems jis netinka.
O centro darbuotojams jis atrodo prasmingas.
Jie džiaugiasi būdami čia.
Darbuotojai ne tik duoda neįgaliesiems.
Bet ir patys gauna.
Žmonės ima bendrauti ir mokytis vieni iš kitų.
S. Narauskaitė pasakoja.
Kad darbuotojai išmoksta susikalbėti su visais.
Net su nekalbančiais lankytojais.
Nes ima suprasti jų mimimą ir gestus.
O jei atsiranda pykčio protrūkių.
Visi specialistai aiškinasi.
Ir tariasi, kaip žmogui padėti.
Visam kolektyvui svarbu.
Kad žmonės čia jaustųsi priimami ir lygiaverčiai.
Kad galėtų atskleisti savo gebėjimus.
Jokia negalia tam neturi trukdyti.
