Tačiau jos gyvenimas dėl to ne blogesnis.
Eglė yra pasirinko garso režisierės specialybę.
Ji yra pirmoji neregė dirbanti tokį darbą Lietuvoje.
Mergina turi daugybę pomėgių.
Ji mėgsta megzti.
Mėgsta važinėtis motociklu ir keliauti be reginčiųjų pagalbos.
Ne tik Lietuvoje.
Bet ir į kitas šalis.
Daugiausia džiaugsmo jai teikia gyvūnai.
Keletą jų augina namuose.
Ir padeda jais rūpintis prieglaudoje „Vyšnių sodas“.
Eglė bando keisti visuomenės požiūrį.
Į šunis vedlius.
Kurie padeda žmonėms su negalia.
Mergina sulaukia iš žmonių įvairių reakcijų.
Kai kurios jų rodo nemalonų požiūrį į neregius.
Eglė apie tai pasakoja atvirai.
Merginai atrodo kitaip negu daugeliui.
Kad nereikėtų žmonių skirstyti į sveikuosius.
Ir neįgalius.
Nes dabartinės technologijos padeda gyventi visavertį gyvenimą.
Ir daugelis neįgaliųjų nesijaučia atskirti.
Galima netgi nevartoti žodžio „neįgalusis“.
Geriau sakyti „žmogus su specialiaisiais poreikiais“.
Daugelis žmonių to dar nesupranta.
Neregiai nenori būti išskiriami.
Kai kuriems žmonėms kažkodėl neaišku.
Kaip bendrauti su neregiais.
Jiems kyla keistų klausimų.
Kaip neregiai pavalgo ar išsiplauna grindis.
Arba kaip naudojasi išmaniosiomis technologijomis.
Neregiai labai daug apie tai kalba ir rašo.
Bet žmonės vis klausinėja tų pačių dalykų.
Žiniasklaidoje apie akluosius yra laidų ir straipsnių.
Net kuriama filmų.
Kai kurie neregiai bendrauja su praeiviais ir mokiniais.
Ir jauniems žmonėms kyla mažiau problemų.
Sunkiau bendrauti su vyresniais žmonėmis.
Jiems aklieji atrodo vargšai.
Arba nepaprastai protingi.
Eglė jaučiasi nejaukiai.
Kai gatvėje močiutės ją labai giria.
Arba labai siūlo savo pagalbą.
Arba klausinėja, kodėl mergina nemato.
Kartais ji gauna pastabų.
Kad yra likimo nuskriausta vargšė.
Kuriai niekas nepadeda mieste.
Seniau Eglę tokios pastabos erzindavo.
Ir ji įžūliai atsakydavo tiems žmonėms.
Vėliau ji suprato.
Kad jokie žodžiai nekeičia jos gyvenimo.
Todėl dabar reaguoja ramiau.
Geriausiai Eglė jaučiasi su savais žmonėmis.
Kurie šalia jos jaučiasi laisvai.
Kalba ir juokauja.
Ir nesivaržo jos aklumo.
Eglės mylimiausi dalykai – darbas ir gyvūnai.
Mergina dirba garso režisiere LRT radijuje.
Augina tris kates, šunį ir dvi papūgas.
Juos ji vadina savo tikrąja šeima.
Eglė jaučia, kad jos gyvenimas prasmingas.
Tai ji bando paaiškinti ir kitiems.
Darbe jai daugiausia iššūkių kėlė žmonės.
O ne pats darbas.
Eglė puikiai atlieka savo darbą.
Tik žmonėms vis turi tai įrodyti.
Kartais jaučia, kad ja nepasitiki.
Nes ji neregė.
Nors jai to niekas tiesiai nepasako.
Todėl sunku tiksliai išsiaiškinti.
Ką jie iš tikrųjų apie ją mano.
Tad ji tiesiog stengėsi pasitikėjimą pelnyti darbu.
Dabar ji jau turi savo klientų.
Kurie nori garso įrašus daryti su ja.
Gyvūnus neregintys žmonės augina taip pat.
Kaip ir matantieji.
Tik jei turi jų daugiau negu vieną.
Būna sunku nustatyti.
Kuris iš jų apsinuodijo.
Kurį reikia gydyti.
Kartais ji nuspėja iš kvapo.
Kuris gyvūnas blogai jaučiasi.
Arba kviečiasi reginčių draugų.
Kad jie pamatytų.
Kuris gyvūnas negaluoja.
Eglė nejaučia žmonių nepalankaus požiūrio.
Dėl savo gyvūnų.
Ji tiesiog jais gerai rūpinasi.
Bet pasitaiko nemalonių situacijų.
Vaikštant su šuniuku Rokiu mieste.
Kartą juos išprašė iš mėsos parduotuvės.
Eglė buvo su drauge.
Draugė turėjo dar du šunis.
Visi jie vilkėjo liemenes.
Buvo pažymėti kaip specialiosios paskirties šunys.
Lydintys ir padedantys žmonėms.
Bet pardavėjos išsigando.
Kad šunys gali vogti mėsą.
Ir liepė merginoms išeiti.
Merginos bandė skųstis parduotuvės vadovams.
Bet negavo jokio atsakymo.
Daugiau ji nesilanko toje parduotuvėje.
Mieliau eina į prekybos centrą.
Kur juos mielai įleidžia.
Žmonės ten Rokį glosto ir jo nebijo.
Eglė mato problemą.
Daugelis įstaigų Lietuvoje neįsileidžia šunų.
Tai maisto prekių parduotuvės, kavinės, bibliotekos.
Pirkėjus su šunimis įsileidžia sporto prekių, muzikos instrumentų, technikos parduotuvės.
Įsileidžia ir Lietuvos paštas.
Žmonės nesupranta paprasto dalyko.
Kad šeimininkai vedasi tik tokius šunis.
Kurie jiems nekelia problemų.
Jokioje viešoje vietoje.
Rokis nėra specialiai mokytas tarnybinis šuo.
Bet jis turi vedliui reikalingų savybių.
Ir Eglė tuo naudojasi.
Ji moko savo šuniuką tinkamai elgtis.
Ir jis tai įsimena.
Jam patinka kartu eiti į miestą.
O mergina su šuniu jaučiasi drąsiau.
Mieste šuo vilki liemenę.
Taip ženklinami specialią užduotį vykdantys šunys.
Rokis Eglei labiau draugas.
Negu dresuotas vedlys.
Šuo tiesiog džiaugiasi šeimininkės draugija.
O ne dirba darbą.
Tikri šunys vedliai per dieną labai pavargsta.
Vakare net nenori ėsti.
Eglė to nelinki savo Rokiui.
Mergina labai džiaugiasi.
Kad šunį jai leido atsivesti į darbą.
Čia Rokis visada laukiamas.
Ir niekam jis netrukdo.
Jei bendradarbiai ilgiau nemato šuniuko.
Klausinėja, kaip jis gyvena.
Gatvėje vis dar būna nemalonių netikėtumų.
Kartą autobuso vairuotojas liepė Rokį uždaryti į dėžę.
Nes jam atrodė nesaugu paprastai vežti šunį.
Taip jis norėjo padaryti tvarką.
Jam suprantamu būdu.
Pasakoja Eglė.
Jai atrodo.
Kad žmonėms dar labai trūksta supratingumo.
Ir įsiklausymo vieniems į kitus.
Nors ji ir pati sako.
Kad ne visada supranta aplinkinius.
