Todėl dažniausiai jie renkasi specialias stovyklas.
Kurios rengiamos vaikams su negalia.
Daugelį tokių stovyklų apmoka Neįgaliųjų reikalų departamentas.
Neįgalių vaikų mamos sako.
Kad tokių stovyklų vyksta per mažai.
Nors kartą per vasarą į jas turėtų nuvažiuoti visi neįgalūs vaikai.
15 neįgalių vaikų su tėvais savaitę ilsėjosi Šventojoje.
Juos pakvietė Lietuvos neįgaliųjų draugija.
Čia vaikai bendravo, kūrė ir džiaugėsi jūra.
Jiems buvo sugalvota daugybė užsiėmimų.
Kurti smėlio skulptūras, pasakas.
Mokytis šokti ir tapyti ant vandens ir akmenukų.
Stovyklautojai vyko net į „Vinetu kaimą“.
Tai indėniška pramogų vieta.
Tėvai dalijosi patirtimi apie neįgalių vaikų auginimą.
Ir savo jausmais.
Jiems padėjo psichologė Vidutė Ališauskaitė.
Talentų vakare tėvai rodė savo kurtą vaidinimą.
Sandra Šimanskaitė į stovyklą atvyko iš Prienų.
Ją atlydėjo mama ir močiutė.
Taip išsipildė jų svajonė.
Pamatyti jūrą.
Sandra čia pirmą kartą.
Jūrą ji įsivaizdavo šiek tiek kitaip.
Ir manė, kad gyvens ant paties jūros kranto.
Šeima neturi pinigų atvažiuoti čia ilsėtis.
Mama tikėjosi.
Kad Sandra čia susiras draugų.
Ir pasimokys tvarkos, drausmės.
Mergaitė lanko įprastą mokyklą.
Bet neturi draugų.
Nes visiems atrodo užsispyrusi, nemaloni.
Dažnai priekaištauja ir mokytojai.
Dėl to Sandra būna įsitempusi.
Stovyklos pradžioje ji nenorėjo bendrauti su kitais.
O vėliau įsidrąsino ir atsipalaidavo.
Mielai dalyvaudavo užsiėmimuose.
Tapo draugiška ir paslaugi.
Stovyklos gydo geriau negu gydytojai.
Sako mergaitės mama.
Ji taip pat sulaukė pagalbos.
Labai atvirai pasikalbėjo su psichologe.
Išsakė savo jausmus ir išgyvenimus.
Kurie apima dėl vaiko negalios.
Neįgalių vaikų mamos dažniausiai apleidžia save.
Nes visą dėmesį skiria vaikams.
Bet joms reikia galvoti ir apie save.
Nors kartais pailsėti.
Sako kaunietė Aušra Pocienė.
Jos sūnus Eimantas nevaikšto.
Jis prieš 3 metus pateko į avariją.
Jam buvo pažeistas stuburas.
Mama turėjo išeiti iš darbo.
Ir būti su vaiku.
Ji iki šiol vežioja sūnų į mankštas ir treniruotes.
Berniukas lanko bendrojo lavinimo mokyklą.
Ir turi draugų.
Jį net buvo išrinkę klasės seniūnu.
Tačiau ir jam stovykla naudinga.
Nes reikia pailsėti, pabendrauti.
Pamatyti ir išmokti ką nors naujo.
Svarbiausia čia neįgaliesiems pritaikyta aplinka.
Patogi judantiesiems vežimėliais.
Kasparas Jameljanovas su mama atvyko iš Birštono.
Berniukas tapo neįgalus kūdikystėje.
Po skiepų jam nustojo krešėti kraujas.
Ir ištiko insultas.
Berniukas yra linksmas ir judrus.
Bet beveik neturi draugų.
Pasakoja mama Beata Klimavičienė.
Visuomenė dar bijo kitokių vaikų.
Daugelį trikdo epilepsijos priepuoliai ir neįprastas elgesys.
Berniukas lanko Nemajūnų dienos centrą.
Ir yra Birštono gimnazijos moksleivis.
Bet jam skirtas mokymas namuose.
2 kartus per savaitę su juo dirba mokykloje.
Bet moko taip pat jį vieną.
Tai padeda daugiau išmokti.
Bet trukdo susirasti draugų.
Stovykloje vaikai su juo noriai draugauja.
Nes čia nieko nestebina epilepsijos priepuoliai.
Arba nuotaikų kaita.
Juk visi čia turi kokių nors problemų.
Ir gali bendrauti nuoširdžiai.
Ne iš mandagumo.
Pasakoja mama Beata.
Tokios stovyklos labai reikalingos.
Bendravimas visus gydo, suteikia jėgų.
Ne tik vaikams.
Bet ir tėvams.
Nes ne visi tėvai lengvai susitaiko su vaiko negalia.
Kai kuriems būna labai sunku.
Bet jiems padeda kiti neįgalių vaikų tėvai.
Jie dalijasi patirtimi ir apie sunkumus.
Ir sėkmingą jų įveikimą.
Tėvai susipažįsta ir ima artimiau bendrauti.
Net važiuoja vieni pas kitus į svečius.
Ir pailsi būdami kartu.
Pasakoja mama Beata.
Ji dalyvavo jau antroje stovykloje.
Jai atrodo, kad stovykla vaikams būtina.
Moteris supranta.
Kad valstybė negali apmokėti visų vaikų stovyklų.
Bet linki kuo daugiau vaikų į jas nuvykti.
O neįgaliesiems tai ypač naudinga.
