Bet Šiaulių neįgaliųjų draugijoje yra žmonių.
Čia ateina vadovė.
Ir visas būrys draugijos narių.
Daugelis žmonių vasarą išvažiuoja į sodus.
Arba į kaimą.
O šie neįgalūs žmonės renkasi draugijoje.
Kaip ir kitu metų laiku.
Jiems vadovauja Rolanda Petronienė.
Ji yra pirmininkė jau 7metus.
Rolanda daug prisidėjo prie veiklų atsiradimo.
Įkūrė Neįgaliųjų draugijos ansamblį „Verbena“.
Ėmė rengti amatų būrelius.
Pradėjo organizuoti draugijos narių keliones.
Žmonės čionai ateina ne tik dainuoti.
Arba mokytis rankdarbių.
Visi jie nori bendrauti.
Ir ieško kitų žmonių.
Kurie turi panašių rūpesčių.
Bendraujantys žmonės jaučiasi saugesni.
Aplinkiniai kartais nesupranta ką draugijos nariai veikia.
Kai susirenka į susitikimus.
Kaip jie padeda vieni kitiems.
Ir ko mokosi.
Vadovė Rolanda pasakoja.
Kad jie mokosi naudotis kompiuteriu.
Ir reikalingomis programomis.
Dalijasi naudingais patarimais.
Pasikalba apie sveikatą ir artimuosius.
Nes žmonės nori išsipasakoti.
Nori, kad juos išklausytų.
Rolanda Petronienė pažįsta visus draugijos narius.
Ir žino jų rūpesčius.
Daugelio vaikai gyvena užsienyje.
O neįgalūs tėvai jau yra vyresnio amžiaus.
Ir labai ilgisi vaikų.
Kai kurie lieka Lietuvoje vieniši.
Be artimųjų.
Liuda užaugino dvi dukras.
Bet dabar moteris vieniša.
Nes viena dukra mirė.
O kita gyvena Vokietijoje.
Moteriai tuoj sueis 70 metų.
Ji serga sąnarių ligomis.
Į draugiją ji atėjo nedrąsiai.
Nes jautėsi labai vieniša.
Čia sužinojo, kad daugelio narių vaikai gyvena užsienyje.
Ir visi jų labai ilgisi.
Nuolat laukia vaikų ir anūkų.
Bet jie grįžta retai.
Todėl neįgaliems tėvams reikia draugų.
Kurie suprastų.
Ir būtų šalia.
Kai reikia pagalbos ar paramos.
Kartais Neįgaliųjų draugijos nariams tenka pagelbėti.
Slaugyti sergantį bičiulį.
Ar net palaidoti mirusį.
Nes vaikai nespėja grįžti iš kitų šalių.
Neįgaliųjų draugijos vadovė lanko savo žmones.
Kurie negali išeiti iš namų.
Arba gyvena toliau nuo draugijos.
Kai kuriems reikia pagalbos.
Nueiti į parduotuvę.
Ir nupirkti produktų.
Šie žmonės visada labai laukia.
Galinčių padėti draugijos narių.
Danutei Visokavičienei yra 85 metai.
Ji juda tik neįgaliojo vežimėliu.
Pati niekur neišeina.
Todėl visada džiaugiasi svečiais.
Tautvydui Bušui dar mažiau negu 60 metų.
Bet jis 10 metų sėdi neįgaliojo vežimėlyje.
Jis taip pat laukia draugijos narių.
Bendruomenė reikalinga ir jauniems žmonėms.
Sako vadovė Rolanda.
Ji papasakoja apie vieną vaikiną.
Jis po ligos buvo užsidaręs namuose.
Ilgai su niekuo nebendravo.
Tėvai jį labai globojo ir saugojo.
Bet draugijos žmonės jį įkalbėjo eiti į neįgaliųjų sporto klubą.
Vyras pradėjo sportuoti.
Ir labai atsigavo.
Vadovė pasakoja.
Kad pritraukti jaunimą sunkiau.
Daugelis labiau mėgsta būti namuose.
Ir naršyti internete.
Negu bendrauti gyvai.
Žmonės, kurių negalia lengvesnė.
Dar turi darbus.
Arba dirba namuose.
Todėl neturi laiko dalyvauti draugijos veikloje.
Po ansamblio repeticijų niekas neskuba namo.
Mielai bendrauja vieni su kitais.
Vilija Einikytė turi judėjimo negalią.
Ji turi bėdų su stuburu.
Taip pat serga onkologine liga.
Bet moteris nepasiduoda ligoms.
Du kartus per savaitę ji eina į repeticijas.
Sportuoja žmonių su negalia sporto klube.
Vilijai buvo labai sunku.
Kai ji liko be sveikatos.
Ir neteko darbo.
Bet Neįgaliųjų draugijoje vėl atgavo pasitikėjimą.
Ir gyvenimo džiaugsmą.
Moteris dalyvavo Valakupių reabilitacijos centro kursuose.
Ir čia mokėsi daryti puokštes.
Dabar ji labai norėtų dirbti su gėlėmis.
Savo sodyboje augina gėles.
Ir daro puokštes.
Moteris norėtų turėti savo gėlių verslą.
Dabar jai yra 54 metai.
Ir ji dar norėtų dirbti.
Dar vienas draugijos narys yra Antanas Jankauskas.
Jam 89 metai.
Vyras pasiramsčiuoja lazdele.
Nes po klubo sąnario operacijos šlubuoja.
Bet senolis dar dainuoja trijuose ansambliuose.
Jam tokia veikla labai reikalinga.
Diana Vaišnorienė nuo vaikystės sunkiai dirbo.
Ji norėjo užsidirbti pinigų.
Todėl ravėdavo burokus.
Dirbdavo visą ilgą dieną.
Jaunystėje taip neskaudėjo nugaros.
O vėliau pradėjo labai skaudėti.
Gydytojai ilgai nerado priežasties.
Vėliau nustatė stuburo išvaržą.
Moteriai yra 67 metai.
Ji mėgsta dainuoti.
Ir eina sportuoti.
Jos dukra gyvena kitoje šalyje.
Todėl mamai reikalingi draugai.
Jų randa Neįgaliųjų draugijoje.
Čia ji išmoko kalbėtis per skaipą.
Tai tokia kompiuterio programa.
Ja galima kalbėtis internetu.
Ir nustebino dukrą.
Rolanda Petronienė sako.
Kad žmonėms reikia kitų žmonių.
Jei kas sako.
Kad jam nieko nereikia.
Apgaudinėja pats save.
Nes lieka vienišas.
Rolanda pati pamiršta savo sveikatos bėdas.
Nes rūpinasi kitais.
