Sergančiuosius visuomenė dažnai atstumia.
Mokslininkai sako.
Kad menas gali padėti šiems žmonėms.
Nors ir trumpai.
Pristabdyti ligą.
Ir padėti žmonėms prisiminti.
Savo gyvenimo detales.
Ieva Petkutė yra „Socialinių meno projektų“ projektų vadovė.
Ji pasakoja, kad pasaulyje sergančiųjų silpnaprotyste padaugėjo dvigubai.
Kitose šalyse ši problema sulaukia dėmesio.
Ten stengiasi pagerinti sergančiųjų gyvenimą.
Ir suteikti jiems galimybę išreikšti save.
Silpnaprotystė yra neišgydoma.
Tačiau galima sergantiesiems padėti.
Nors šiek tiek pagerinti būklę.
Sako Ieva Petkutė.
Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad tuo rūpintis būtina.
Nes mūsų visuomenė senėja.
Ir šios problemos neišvengsime.
Prie sergančiųjų gerovės gali prisidėti kultūros įstaigos.
Pavyzdžiui, muziejai.
Tai jau darė Niujorko moderniojo meno muziejus.
Jame vykdė programą „Sutik mane“.
Ji skirta sergantiesiems silpnaprotyste.
Žmonės stebėdavo meno kūrinius.
Ir kalbėdavosi.
Taip norėta sukelti jiems emocijas.
Pasidalyti mintimis.
Ir kurti istorijas.
Tai teikė sergantiesiems daug gerų potyrių.
Ir net gerino atmintį.
Niujorko muziejus pateikė patarimų.
Kaip organizuoti tokias veiklas.
Patarimais naudojosi kiti muziejai.
Iš Italijos, Airijos, Vokietijos.
Jie kūrė savo programas šia liga sergantiems žmonėms.
Kvietė dalyvius iš dienos centrų ir globos namų.
Taip pat gyvenančiuosius namuose su artimaisiais.
Toks projektas vyko ir Lietuvoje.
„Socialiniai meno projektai“ vykdė projektą.
Jis vadinosi „Susitikime muziejuje“.
Dalyvavo dvylikos muziejų darbuotojai.
Iš viso 30 žmonių.
Juos mokė dirbti su atminties netenkančiais žmonėmis.
Tokius žmones priimti į veiklas jau pasirengę 4 muziejai.
Nacionalinė dailės galerija.
V. Kasiulio dailės muziejus.
Radvilų rūmų muziejus ir Vilniaus paveikslų galerija.
Paprastai nekalbama apie meno naudą.
Bet sergantiesiems jis tikrai naudingas.
Sako Ieva Petkutė.
Sergantiesiems meninė veikla.
Atrodo prasminga ir įdomi.
Jie turi ką įdomaus pasakyti.
Tai kelia žmonių savivertę.
Kasdienėje aplinkoje su sergančiaisiais mažai bendrauja.
Juos mažai kas kalbina.
Nes mano, kad sergantysis vis tiek nesupras.
Arba negirdės.
Ko jo klausia.
Kuo mažiau žmogų kalbina, tuo mažiau jis bendrauja.
Tada jo būklė blogėja.
Po užsiėmimų muziejuose žmonės būna labiau atsipalaidavę.
Ir geresnės nuotaikos.
Menas sukelia jiems emocijų.
Ir skatina mąstyti.
Tai lėtina ligos eigą.
Svarbu matyti, ką sergantieji gali daryti.
Skatinti juos kalbėti.
Reikšti mintis.
Svarstyti savo įspūdžius.
Kiekvieno dalyvavimas yra vertingas.
Ir įžvalgos įdomios.
Pirmą kartą muziejuje žmonės jaučiasi nedrąsiai.
Bet jei čia atvyksta nuolat.
Jie labiau atsipalaiduoja.
Ir tampa drąsesni.
Dažniausiai atsimena.
Kad čia jau yra buvę.
Ir jiems patiko.
Nors neatsimena, su kuo lankėsi.
Kartais jie prisimena įvairių istorijų.
Visiškai netikėtai.
Toks pagerėjimas būna trumpas.
Bet svarbus.
Ir labai malonus.
Šie užsiėmimai svarbūs ir šeimos nariams.
Nes ir jiems reikia pagalbos.
Ieva Petkutė pasakoja apie vieną šeimą.
Vyras sirgo Alzheimerio liga.
Jis nebepažino savo žmonos.
Vadino ją sesers vardu.
Šeima ėmė dalyvauti muziejaus veikloje.
Ir vieną kartą šis vyras papasakojo.
Kad atvyko čionai su žmona.
Prisiminė jos vardą.
Ir išvardijo jos gerąsias savybes.
Žmona dėl to patyrė ypatingų emocijų.
Tai buvo labai gražios akimirkos.
Šis įvykis suartino porą.
Sergantiesiems silpnaprotyste reikia skirti daugiau laiko.
Su jais muziejuje turi dirbti 2 darbuotojai.
Ir galima priimti nedideles sergančiųjų grupeles.
Muziejuje per tą laiką galėtų apsilankyti būrys moksleivių.
Tačiau Ieva Petkutė sako.
Kad visi yra lygūs.
Muziejai skirti visai visuomenei.
Tad ir turi dirbti su visais.
Muziejai galėtų tapti bendruomenės centrais.
Kurie skirti mokytis.
Kalbėtis apie meną.
Ir kur kiekvienas galėtų leisti laiką.
Kad muziejai būtų prieinami visiems.
Reikia 3 dalykų.
Turi būti neįgaliesiems pritaikyta aplinka.
Darbuotojai turi mokėti priimti neįgalius ar sergančius žmones.
Muziejus turi skelbti apie programas skirtas neįgaliesiems ar sergantiesiems.
Informacija turi būti pateikiama ir žmonėms su regos ar klausos negalia.
Taip pat turintiesiems intelekto sutrikimų.
Sergantieji silpnaprotyste dažnai turi ir kitų sutrikimų.
Tad ir į juos reikia atsižvelgti.
Lietuvoje dar trūksta žinių net apie pačią ligą.
Būna tik pavienių kultūros projektų.
Bet nėra sistemos.
Žinių ir įgūdžių trūksta net specialiųjų įstaigų darbuotojams.
Kartais jie nesugeba atpažinti ligos požymių.
Ir tai palaiko žmogaus kaprizais.
Taip atsitiko vienuose Kauno globos namuose.
Kai trūksta globos ir priežiūros paslaugų.
Sunku kalbėti apie sergančiųjų kultūros poreikį.
Kitose šalyse tai organizuojama daug geriau.
Sergantieji gauna daug geresnę pagalbą.
Ir daugiau valstybės dėmesio.
Tačiau nereikia sakyti.
Kad kultūra rūpinsimės tik tada, kai bus užtikrintos kitos paslaugos.
Nes galbūt kitokia pagalba gali užtrukti.
Tad reikėtų pradėti rūpintis jau dabar.
Sako Ieva Petkutė.
Pasaulio sveikatos organizacija skelbia.
Kad 2030 metais sergančiųjų silpnaprotyste bus du kartus daugiau.
