Ir pakvietė visus prie Sartų ežero.
Žmonės su negalia sakė.
Kad bendravimas padeda užmiršti bėdas.
Ir skausmą.
Nes neįgaliems žmonėms dažnai skauda.
Jiems sunku judėti.
Žmonės dažnai negali dirbti.
Bet daugelis nori bendrauti.
Tada padeda bendruomenės.
Ir neįgaliųjų organizacijos.
Šios organizacijos dažnai teikia ir paslaugas.
Kurių reikia neįgaliesiems.
Juos nuveža pas gydytojus.
Randa asmeninį asistentą.
Padeda susitvarkyti.
Bet svarbiausia yra bendrystė.
Žmonės gali susitikti ir kalbėtis.
Kartu ką nors veikti.
Į šią šventę susirinko neįgaliųjų iš Rokiškio neįgaliųjų organizacijų.
Ir iš Skemų socialinės globos namų.
Ir iš Panevėžio, Kupiškio, Biržų, Utenos ir kitų rajonų.
Atvažiavo neįgaliųjų ansambliai.
Ir rankdarbių gamintojai.
Jie rodė savo dirbinius.
Šventėje žmonės sportavo.
Kalbėjosi ir juokavo.
Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos vadovas yra Algis Veikšys.
Jis sako.
Kad žmonėms labiausiai reikia dėmesio.
Kiekvieną neįgalųjį reikia pažinoti.
Reikia pakalbinti.
Jeigu žmogui reikia pagalbos.
Ją suteikti.
Algis Veikšys lanko vienišus neįgaliuosius.
Ir mato.
Kad žmonės labai nori išsikalbėti.
Kartais kalbasi kelias valandas.
Vieną kartą jis nuvažiavo pas neįgalią moterį.
Kuri negali judėti.
Visą laiką guli lovoje.
Buvo jos gimtadienis.
Algis Veikšys jai padovanojo gėlių.
Moteris labai susijaudino.
Net apsiverkė.
Jie ilgai kalbėjosi.
Ji papasakojo, kad neturi skalbyklės.
O neįgaliųjų draugija kaip tik turėjo skalbyklių.
Jų dovanojo Vokietijos Maltos ordinas.
Ši organizacija rūpinasi neįgaliaisiais.
Ir vargstančiaisiais.
Ši moteris gavo ir skalbyklę.
Panašių istorijų yra ir daugiau.
Pirmininkui dirbti padeda ir daugiau žmonių.
Kiekvienoje seniūnijoje vyksta ir neįgaliesiems skirtų veiklų.
Algis Veikšys tikisi.
Kad ir seniūnijų neįgaliųjų vadovai bus dėmesingi.
Lankys žmones.
Ir rūpinsis pagalba jiems.
Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijai priklauso daugiau nei 700 žmonių.
Draugijai vadovauja Aurelija Petronienė.
Daugiausia neįgaliųjų gyvena kaimuose.
Todėl ir veiklos vyksta ten.
O ne rajono centre.
Seniūnijose rengiami muzikos užsiėmimai.
Ir dailės terapija.
Neįgaliųjų ansamblis repetuoja Raguvoje.
Paįstrio seniūnijos neįgaliaisiais rūpinasi Zita Kazlauskienė.
Ji lanko ir žmones.
Kurie gyvena toliau nuo kaimo.
Vienkiemiuose.
Prašo, kad vyras ją ten nuvežtų.
Tam reikia skirti daug laiko.
Ir jėgų.
Bet visi pasiilgsta kitų žmonių.
Ir bendravimo.
Todėl labai noriai įsitraukia į veiklas.
Žmonės skaito Neįgaliųjų draugijos laikraštį „Bičiulystė“.
Dalyvauja renginiuose.
Mielai vyksta į ekskursijas.
Miestelyje gyvenantys žmonės susitinka dažniau.
O gyvenantieji vienkiemiuose gauna mažiau dėmesio.
Juos retai kas aplanko.
Tokių žmonių irgi yra daug.
Bet nėra visai apleistų.
Jei žmogų ištinka bėda.
Ir jis negali savimi pasirūpinti.
Kaimynai praneša į seniūniją.
Ir seniūnas organizuoja pagalbą.
Seniūnas daug padeda ir neįgaliųjų organizacijai.
Duoda autobusiuką kelionėms.
Tik autobusiukas nepritaikytas žmonėms su neįgaliųjų vežimėliais.
Todėl juo negali važiuoti žmonės su judėjimo negalia.
Neįgaliųjų draugijos nariai yra patys aktyviausi.
Jie iš kaimo dažniausiai išvažiuoja į ekskursijas.
Ir renginius.
Daugiausiai pamato įdomių dalykų.
Seniau Zita Kazlauskienė dalyvavo „Carito“ veikloje.
Tai krikščioniška organizacija.
Kuri rūpinasi vargstančiaisiais.
Moteris lankydavo vienišus žmones.
Ir senelius.
Vėliau ji tęsė veiklą Neįgaliųjų draugijoje.
Jūžintų seniūnijai vadovauja Audronė Baltuškaitė.
Ji džiaugiasi, kad miestelis gražinasi.
Jūžintai yra prie 2 ežerų.
Netoliese stovi Gačionių dvaras.
Bet žmonėms darosi sunkiau čia gyventi.
Nes jau uždarė paštą.
Mažėja mokyklos klasių.
Rečiau važiuoja autobusai.
Dar liko ambulatorija.
Čia teikia medicinines paslaugas.
Bet žmonės baiminasi.
Kad ir ją gali uždaryti.
Nes miestelyje mažėja žmonių.
Šiuo metu čia gyvena apie 300 žmonių.
Bet mažėja jaunimo.
Daugėja senelių.
Ir neįgalių žmonių.
Jiems reikia pagalbos.
Seniūnija turi 2 autobusiukus.
Jais žmones nuveža pas gydytojus.
Ir į dideles ligonines Vilniuje ar Kaune.
Nuveža į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą.
Seniūnija neįgaliesiems skiria pagalbininkus.
Kurie gauna pašalpas.
Ir už jas turi padirbėti.
Jie sutvarko malkas.
Ir padeda nudirbti kitus darbus.
Seniūnijoje dirba 2 socialinės darbuotojos.
Taip pat viena darbuotoja lanko kelias šeimas.
Neša joms maisto.
Ir padeda tvarkytis.
Bet tokių paslaugų neužtenka.
Kartais reikia daugiau pagalbos.
Viena šeima turi neįgalų sūnų.
Jis visą laiką guli lovoje.
Jo tėvai sensta.
Ir jiems per sunku rūpintis sūnumi.
Pagalbos kartais reikia ir naktį.
Jų miestelyje veikia dienos ir trumpalaikės socialinės globos centras.
Seniūnė siūlo sūnų apgyvendinti šiame centre.
Bent laikinai.
Kad tėvai galėtų pailsėti.
Bet tėvai nesutinka.
Ir daugiau žmonių nenori gyventi įstaigose.
Jie nori būti savo namuose.
Nors namuose jiems būtų sunkiau.
Gauti reikalingų paslaugų namuose Lietuvoje dar nėra galimybės.
Nors to labai reikėtų.
Pasakoja Jūžintų seniūnė.
Šio miestelio žmonėms reikalingas socialinis taksi.
Tai būtų dar viena paslauga neįgaliesiems.
Galima būtų žmones vežti pas gydytojus.
Atvežti jiems maisto iš mokyklos valgyklos.
Ir teikti kitas pavežėjimo paslaugas.
Seniūnė džiaugiasi.
Kad ir dabar žmonės gali burtis.
Norintieji važiuoja į ekskursijas ir koncertus.
Gražių švenčių būna ir Jūžintuose.
Audronė Baltuškaitė giria Neįgaliųjų draugiją už aktyvią veiklą.
