Ji turi sūnų su sunkia proto negalia.
Jo vardas Mykolas.
Sūnui 18 metų.
Mama juo rūpinasi viena.
O sūnus kartais būna agresyvus.
Muša žmones.
Daužo daiktus.
Mama jau pavargo nuo tokio gyvenimo.
O valstybė tokioms šeimoms mažai padeda.
Anksčiau šeima gyveno Telšiuose.
Berniukas lankė Telšių „Vilties“ mokyklą.
Jam nustatytas autizmas.
Ir sunkus protinis atsilikimas.
Vaikystėje Mykolas nebuvo agresyvus.
Bėdos prasidėjo tada.
Kai jis ėmė bręsti.
Dabar mamai pagalbos reikia dažnai.
Net kelis kartus per mėnesį.
Kad apsigintų nuo savo sūnaus.
Vaikinas užaugo labai aukštas.
Beveik 2 metrų ūgio.
O mama neaukšta.
Todėl negali nuo sūnaus apsiginti pati.
Ji kviečia greitąją pagalbą.
Greitoji pagalba išveža vaikiną į psichiatrijos ligoninę.
Ten jį ramina vaistais.
Bet autizmo sutrikimas neišgydomas.
Todėl pagalba būna trumpa.
Mykolas vėl grįžta namo.
Ir viskas kartojasi.
Vaikinas jau pilnametis.
Todėl pats sutinka būti gydomas.
Jei nesutiktų, mamai būtų dar sunkiau.
Mykolas lankė mokyklą Klaipėdoje.
Ten lavinami neįgalūs vaikai.
Bet mokytojai dažnai skambindavo mamai.
Nes nesusitvarkydavo su Mykolu.
Tekdavo jį pasiimti iš mokyklos.
Mama metus negalėjo dirbti.
Nes turėjo prižiūrėti sūnų.
Telšiuose ji sulaukdavo daugiau pagalbos.
Specialiame darželyje galėdavo palikti sūnų nakčiai.
Todėl galėjo ramiai dirbti.
Klaipėdoje tokios galimybės nebuvo.
Nakvoti sūnus pareidavo namo.
Mokykloje 3 mėnesius būdavo atostogos.
Mėnesį mama būdavo su sūnumi.
O kitus du mėnesius vesdavo į psichiatrijos ligoninės dienos centrą.
Mykolo tėvai negyvena kartu.
Todėl mamai vienai tenka visi rūpesčiai.
Bet ir jai jau reikia poilsio.
Klaipėdos socialinės paramos skyriuje ji paprašė atokvėpio paslaugos.
Socialinė darbuotoja liepė pačiai susirasti įstaigą.
Kuri priimtų jos sūnų.
Ir juo rūpintųsi.
Jolanta skambino į daugybę įstaigų.
Pradžioje ieškojo vietos arčiau Klaipėdos.
Paskui nusprendė.
Kad tiks ir esančios toliau.
Mykolą priėmė Marijampolės apskrities socialinės globos namai.
Jis ten bus pusę metų.
Nuvežti sūnų padėjo Klaipėdos psichiatrijos ligoninės kolektyvas.
Mama jiems dėkinga už pagalbą.
Pradžioje viskas buvo gerai.
Bet po 3 savaičių Mykolas tapo agresyvus.
Darbuotojai mamai paskambino.
Pasiūlė jį pasiimti.
Vaikinas ėmė mušti žmones.
Ir bėgti iš globos namų.
Ligoninės vadovai žadėjo Mykolą globoti pusę metų.
Todėl mama susirado darbą.
Ir negalėjo greitai pasiimti sūnaus.
Globos namų darbuotojai Mykolą vėl nuvežė į psichiatrijos ligoninę.
Į Žiegždrius.
Mama nuvažiavo jo aplankyti.
Jai ten nepatiko aplinka.
Ir tvarka.
Sergantiesiems sudarytos blogos sąlygos.
Jie užrakinami.
Rakinami ir lankytojai.
Į ligoninę negalima skambinti.
Todėl nutrūko Mykolo ryšys su seserimi.
Sesuo gyvena Didžiojoje Britanijoje.
Todėl negali atvažiuoti jo aplankyti.
Mykolas buvo nuslopintas vaistais.
Jis su mama pabendravo tik valandą.
Tada užsimanė miegoti.
Gydytojai sakė.
Kad vaikinas neagresyvus.
Yra agresyvesnių pacientų.
Vaikinas galėtų gyventi socialinės globos namuose.
Jei gautų tinkamą priežiūrą.
Mamai paaiškino.
Kad į ligoninę Mykolas pakliuvo už bausmę.
Bet Jolanta nesupranta tokio poelgio.
Juk vaikinas turi negalią.
Todėl taip elgiasi.
Bausmės nepakeis jo elgesio.
Mama ėmė ieškoti pagalbos.
Ji kreipėsi į „Ypatingų mamų“ grupę.
Ją rado socialiniame tinkle „Facebook“.
Grupės mamos pasiūlė rašyti raštą globos namams.
Ir paaiškinti.
Kad tokie sprendimai nepatinka.
Jolanta taip ir padarė.
Globos namų vadovai sutiko prižiūrėti Mykolą iki žiemos.
Todėl kol kas mamai ramu.
Ji norėtų.
Kad sūnus gyventų globos namuose.
Ir būtų prižiūrimas specialistų.
Ji galėtų vaikiną lankyti.
Kartais parsivežti namo.
Ir keliauti su juo.
Bet prižiūrėti Mykolą nuolat jai per sunku.
Klaipėdoje tokių globos namų nėra.
Naujuose globos namuose dar neįrengtos patalpos.
Ir niekas nenori dirbti su sunkiais ligoniais.
Proto negalią turintiems vaikams didžiausios problemos prasideda paauglystėje.
Kai jie ima bręsti.
Seksualinė energija daro juos agresyvius.
Galbūt Mykolas galėtų išmokti.
Patenkinti pats save.
Bet mama bijo jį pamokyti.
Nes jau dabar jis ją užsipuola.
Užsienyje tokias problemas sprendžia specialistai.
Bet Lietuvoje mamos lieka vienos.
Su savo suaugusiais neįgaliais sūnumis.
Jolanta turi draugą.
Bet negali su juo gyventi.
Nes Mykolas pavydi.
Ir ima mušti mamos draugą.
Kartu skriaudžia ir mamą.
Jų butas nėra pritaikytas žmogui su negalia.
Jame per mažai vietos.
Kur vaikinas galėtų nusiraminti.
Todėl nuo agresijos padeda tik vaistai.
Bet jų reikia vis stipresnių.
Ir vis daugiau.
Būti visą parą su agresyviu sūnumi mamai per sunku.
Ir fiziškai.
Ir psichologiškai.
Ji nuolat nerimauja.
Tokioms šeimoms reikėtų labai daug pagalbos.
Ne tik darbo dienomis.
Bet ir savaitgaliais.
Taip pat naktį.
Kol kas Jolantai atrodo.
Kad jos sūnui geriausia būtų gyventi globos namuose.
Jai siūlo atsisakyti sūnaus.
Perduoti jį valstybės globai.
Bet ji nenori atsisakyti.
Nes tai jos vaikas.
Nori tik būtinos pagalbos.
Jolanta bendrauja su kitomis mamomis.
Kurios augina vaikus su proto negalia.
Jos visos kantriai vargsta.
Nes nesulaukia pagalbos.
Taip pat kenčia dėl vaikų smurto.
Jei mamos viešai papasakoja apie savo vargus.
Jų šeimas ima tikrinti specialistai.
Valdininkai skuba aiškintis.
Kartais ir bausti.
Bet niekas neskuba padėti.
Tokioms šeimoms labai padėtų didesnis valstybės dėmesys.
Ir viešumas.
Kad visuomenė daugiau sužinotų apie žmones su negalia.
Ir šeimoms kylančias problemas.
