Jis tapo neįgalus po stuburo traumos.
Bet vyras ir toliau norėjo gyventi prasmingai.
Ir būti naudingas kitiems.
Dėl to jis tapo juvelyru.
Ir ėmė taisyti papuošalus.
Taip pat juos kurti.
Jis vienintelis Molėtuose dirba šį darbą.
Jo klientai žino.
Kad meistras dirba labai stropiai.
Ir drąsiai patiki jam brangius daiktus.
Seniau Ramūnas net negalvojo apie juvelyro amatą.
Jis 16 metų dirbo statybininku.
Kartą jis dengė stogą.
Ir nukrito iš trečio aukšto.
Susižeidė stuburą.
Kai atsigavo, nebejautė kojų.
Vyrą operavo.
Bet gydytojai negalėjo nudžiuginti geromis naujienomis.
Ramūnui pasakė.
Kad jis nebegalės vaikščioti.
Turės važinėti neįgaliojo vežimėliu.
Ramūnui tada buvo mažiau negu 40 metų.
Jis pradėjo galvoti.
Ką galėtų dirbti būdamas neįgalus.
Kartais liūdėdavo.
Bet nepasidavė blogoms mintims.
Reabilitacijoje vyras mokėsi naudotis vežimėliu.
Užvažiuoti ant šaligatvio.
Ir saugiai nusileisti.
Važinėti išmoko.
Bet savarankiškai gyventi negalėjo.
Anksčiau jis gyveno su broliu kaime.
Paskui neįgalų vyrą pakvietė sesuo.
Ji gyveno Molėtų mieste.
Čia Ramūnui buvo geriau.
Nepatogumų kėlė tik tai.
Kad sesers butas buvo ketvirtame aukšte.
Ramūnas negalėdavo pats išvažiuoti į lauką.
Jam padėdavo sesers sūnus.
Arba kaimynai.
Arba brolis.
Bet vyras eidavo į lauką tik dėl būtino reikalo.
Kartą jį aplankė Marytė Baliūnaitė.
Ji yra Molėtų krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė.
Vyrą ji rado nusiminusį.
Jis negalėjo sugalvoti, ką daryti.
Kad vėl būtų savarankiškas.
Ir gyventų aktyviai.
Marytė pasiūlė jam vykti į Valakupių profesinės reabilitacijos centrą.
Ten neįgalieji mokosi įvairių specialybių.
Ramūnas pirmiau nuvyko į savarankiškumo ugdymo stovyklą.
Ji vyko Ukmergės rajone.
Ir buvo skirta žmonėms, patyrusiems stuburo traumų.
Ten Ramūnas sutiko daug žmonių.
Kurių likimas toks pat kaip jo.
Jis išgirdo daug gerų patarimų.
Ir suprato.
Kad reikia labai daug visko mokytis.
Tapti savarankiškam.
Tada jis išsiruošė į Valakupius.
Marytė Baliūnaitė jam patarė mokytis juvelyro amato.
Nes Molėtuose šio meistro nebuvo.
Taisyti papuošalus molėtiškiai veždavo į kitus miestus.
Moteris norėjo pasiūlyti jam tinkamą specialybę.
Kad vyras tikrai rastų darbą Molėtuose.
Ramūnas nutarė paklausyti Marytės Baliūnaitės.
Jis nuvažiavo į Valakupių profesinės reabilitacijos centrą.
Centro darbuotojai dar bandė siūlyti kitų darbų.
Bet vyras jau buvo apsisprendęs.
Pabandyti tapti juvelyru.
Per pirmą pamoką reikėjo nupiešti segę.
Nors mokykloje jis nemėgo dailės pamokų.
Čia susikaupė ir nupiešė.
Mokytojas net pagyrė.
Piešinį Ramūnas perpiešė ant metalo plokštelės.
Ir išpjaustė.
Tada ilgai dailino.
Kol darbo vadovas buvo patenkintas.
Paskui teko daryti kitų papuošalų.
Nes reikėjo viską išmokti.
Ir išlankstyti.
Ir suverti grandinėlę.
Ir ją sulituoti.
Galiausiai vyrui juvelyrika pradėjo labai patikti.
Pirmo vėrinio nuotrauką jis vis dar saugo telefone.
Po mokslų Ramūnas grįžo į Molėtus.
Bet negalėjo iškart pradėti dirbti.
Nes nerado tinkamų patalpų.
Netrukus kitur persikėlė Molėtų darbo birža.
O prie jos įėjimo buvo įrengta nuovaža.
Marytė Baliūnaitė ir vėl padėjo Ramūnui.
Ji parūpino kambarėlį šiame pastate.
Ramūnas galėjo išsinuomoti patalpą už mažą kainą.
Ir kovo mėnesį pradėjo dirbti.
Įsigyti reikalingą įrangą padėjo Molėtų žmonės.
Nevyriausybinė organizacija Plėtros sąjūdis surengė labdaros akciją.
Vaišino žmones sriuba.
O gautus pinigus skyrė Ramūno verslui.
Vyrui beliko pridėti savo santaupas.
Ir pinigų užteko įsigyti įrankiams.
Šlifavimo stakles jam pagamino draugai.
Ramūnas sėkmingai darbuojasi.
O Molėtų žmonės jam atneša įvairių dirbinių.
Taisyti ir gražinti.
Nes juo labai pasitiki.
Žino, kad vyras dirba labai stropiai.
Dabar Ramūnas gyvena socialiniame būste.
Jis yra pirmame aukšte.
Butas tuoj bus visiškai pritaikytas neįgaliajam.
Į darbą jį veža Neįgaliųjų sąjungos autobusiukas.
Bet Ramūnas pats jau nusipirko automobilį.
Ir įrengė jame rankinį valdymą.
Jau turi vairuotojo teises.
Jas įgijo Valakupių reabilitacijos centro Kauno filiale.
Prieš nelaimę vyras nevairavo.
O dabar nori būti savarankiškas.
Ir gyventi visavertį gyvenimą.
