Jas vedė menininkė Nomeda Marčėnaitė.
Dalyvavo vaikai su negalia.
Menininkė sako, kad neįgaliųjų vis dar nepastebime.
Reikia tai keisti po truputį.
Daugiau kalbėti apie žmones su negalia.
Tada daugiau jų pastebėsime gatvėse.
Šias kūrybines dirbtuves surengė Lietuvos neįgaliųjų draugija.
Jos pirmininkė Jelena Ivančenko sako.
Kad norėjo jaunimą pakviesti kurti.
Ir atskleisti jų meninius gebėjimus.
Menininkė Nomeda Marčėnaitė dažnai dalyvauja socialiniuose projektuose.
Ir padeda pažeidžiamiems žmonėms.
Vietą taip pat pasirinko labai atvirą.
Nes norėjo, kad dirbtuvės vyktų viešoje erdvėje.
Daugiausia neįgaliųjų renginiai vyksta uždarose patalpose.
Arba ten, kur aplinka pritaikyta judėti vežimėliais.
Bet šį kartą rengėjai norėjo parodyti visiems.
Kokie gražūs ir kūrybingi yra neįgalūs žmonės.
Nomeda Marčėnaitė pasakojo.
Ką mano apie tokias akcijas.
Jai tai atrodo nedidelis žingsnelis.
Nes neįgalieji turi daug problemų.
Tokie projektai jų visų neišsprendžia.
Bet tai padeda keisti situaciją.
Labai pamažu.
Nes viskas negali keistis greitai.
Jai atrodo svarbu kalbėti apie neįgaliųjų problemas.
Ir rengti jiems renginius viešose vietose.
Kad kuo daugiau žmonių apie juos sužinotų.
Ir mokytųsi priimti.
Šį kartą ji mokė neįgalius vaikus dirbti koliažo technika.
Įvairiais daiktais papuošti veidrodžio rėmelį.
Tam tiko akmenukai, kriauklės ir kiti daiktai.
Ir tokį darbą gali daryti kiekvienas.
Reikia tik drąsos ir noro kurti.
Titas ir Dominykas yra draugai.
Jiems abiem patinka kurti.
Titas baigė 10 klasių.
Ir norėtų tapti dailininku.
Jis mokėsi „Versmės“ mokykloje.
Vaikinas gimė su Dauno sindromu.
Ir jam mokytis dailės nėra galimybių.
Yra tik keletas būrelių.
Arba reikėtų eiti pas mokytojus.
Bet pamokos kainuotų brangiai.
Jo mama Ilona Jasaitė.
Ji džiaugiasi dailės būreliu neįgaliems vaikams.
Jis veikia Lietuvos vaikų ir jaunimo centre.
Jo vadovė labai moka dirbti su įvairias negalias turinčiais vaikais.
Titui labiausiai patinka piešti.
Ir jis labai džiaugiasi savo darytu rėmeliu.
Laurai taip pat patinka jos darbelis.
Ji mėgsta lipdyti.
Mergina lanko Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklą.
Ji moka nulipdyti labai gražių puodų.
Visiems atrodo, kad juos darė profesionalas.
Šiemet Laura norėtų mokytis dirbti žiedimo staklėmis.
Ir svajoja dirbti pas keramikos meistrą.
Ilona Jasaitytė sako.
Kad auginti vaiką su negalia sunku.
Sunku dirbti ir rūpintis vaiku.
Negalios neturintys didesni vaikai į būrelius gali nuvažiuoti patys.
O vaiką su negalia visada reikia lydėti.
Net suaugusiesiems su negalia reikia asistento.
Todėl dažnai neįgalūs vaikai nelanko jokių būrelių.
Nes tėvai negali jų nuvesti.
Bet mamos kartais sugalvoja išeitį.
Kartu su savo vaiku nuveža kitų vaikus.
Arba randa savanorių.
Pasakoja Tito mama Ilona.
Ji yra Žmonių su Dauno sindromu asociacijos direktorės pavaduotoja.
Būrelių sutrikusio intelekto vaikams yra nedaug.
Suaugusiesiems jų dar mažiau.
Bet dėl savo vaikų labai stengiasi tėvai.
Jie patys ieško rėmėjų.
Ir kuria projektus.
Kaip jų vaikus galima būtų lavinti.
Ir veiklų sekasi rasti.
Ilonos sūnus mokosi piešti.
Lanko baseiną.
Groja neįgaliųjų orkestre.
To pavyko pasiekti per Žmonių su Dauno sindromu asociaciją.
Tėvai pirmiausia stengiasi padėti savo vaikui.
Kai ką nors suorganizuoja, padeda ir kitam vaikui.
Ir pamato, kad gali padėti viso miesto neįgaliems vaikams.
O paskui ir kito miesto vaikams.
Tėvai geriausiai žino.
Ko reikia jų vaikams.
Ir siekia jiems tai suteikti.
Bet kyla ir nemažai problemų.
Vaikų su negalia galimybės mokytis yra ribotos.
Mama sako.
Kad lengvą ir vidutinį protinį sutrikimą turintys vaikai gali mokytis kartu su visais.
Titas ir Dominykas mokėsi „Versmės“ mokykloje.
Su kitais vaikais.
Iki 10 klasės jie turėjo asistentą.
Kuris jiems padėdavo.
Po 10 klasių neįgalūs vaikai nebegali mokytis kartu su kitais.
Jie turi eiti į socialinių įgūdžių klases.
Bet tokių klasių ne visose mokyklose yra.
Ir siūlo labai mažai specialybių.
Dominykas baigė 12 klasių.
Vėliau jis mokėsi būti siuvėjo padėjėju.
Ir gėlininko padėjėju.
Ir namų ūkio pagalbininko darbų.
Dabar mokosi siūti.
Ir svajoja apie darbą.
Bet sunku patikėti, kad Lietuvoje ras darbą.
Titas baigė 10 klasių.
Vėliau turėjo eiti į kitą ugdymo įstaigą,
Titas norėtų būti dailininku.
Bet mokytis neturi sąlygų.
Ilona nesijaudina.
Ar sūnus susiras darbą.
Ji tik nori, kad jis būtų laimingas.
Patirtų gerų emocijų.
Ir turėtų draugų.
Kūrybinės dirbtuvės su Nomeda visiems labai patiko.
Nes menininkė labai maloni.
Ir moka padrąsinti žmones.
Suteikti jiems tikėjimo savimi.
Projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba.
Ir Kultūros ministerija.
Rengėjai tikisi, kad šią veiklą pavyks tęsti.
