Bet ji turi daug valios.
Ir pasiekė savo svajonę.
Ji baigė muzikos studijas.
Ir vadovauja folkloro ansambliui „Sedula“.
Moteris pati dainuoja.
Groja akordeonu ir armonika.
Aklumą ji vadina ne liga.
O nepatogumu.
Nes kartais turi paprašyti pagalbos.
Virginijai buvo tik 4 mėnesiai.
Kai tėvai pastebėjo.
Kad mergaitė nežiūri į žaisliukus.
Jie susirūpino.
Nes tokio amžiaus vaikui turi būti įdomu.
Kas aplinkui jį.
Tėvai kreipėsi į gydytojus.
Mergaitei darė daug tyrimų.
Ir tik po 2 metų nustatė ligą.
Virginijai akytes operavo 4 kartus.
Bet tai nepadėjo.
Ji apako.
Virginija augo labai smalsi.
Ji viską norėdavo sužinoti.
Bet nuotykiai dažnai baigdavosi skaudžiai.
Keletą kartų ji įkrito į rūsį.
Kartą apkandžiojo šuo.
7 metų mergaitę tėvai nuvežė į Kauną.
Ji turėjo lankyti aklųjų mokyklą.
Mergaitė ten labai ilgėjosi mamos.
Kaimo tylos ir kvapo.
Todėl visą laiką verkė.
Mokytojai manė, kad ji negalės mokytis.
Nes negali susikaupti.
Jie tai pasakė Virginijos tėvams.
Mergaitė išgirdo, kaip tėtis tai pasakoja mamai.
Ir nusprendė labai stengtis.
Nes ji galėjo gerai mokytis.
Tik labai liūdėjo.
Moteris ir dabar prisimena.
Kad gimtieji Šiauliai kvepėdavo kitaip.
Negu Kaunas.
O kaimas kvepėdavo mamos bulviniais blynais.
Ir kaminų dūmais.
Kai Virginijos aplankyti atvažiavo mama.
Mergaitė jau nebeprašė paimti ją namo.
Nes suprato, kad turi lankyti mokyklą.
Per 12 metų ji labai susidraugavo su mokslo draugais.
Bet brangiausi vis tiek buvo tėvai.
Ir brolis su sese.
Sesuo Virginijai iki šiol geriausia draugė.
Virginijai labai svarbi muzika.
Ji gerą balsą paveldėjo iš mamytės.
Jos mama dainuodavo labai gražiai.
Tik mama niekada nesimokė muzikos.
O Virginijos gabumus pastebėjo mokytojai.
Muzikos mokytojas Stasys Stasiulis pakvietė dainuoti į mokinių chorą.
Tada mergaitė buvo tik pirmokė.
Paskui ją ugdė liaudies artistė Stasė Rapalienė.
Ji buvo Kauno kultūros namų solinio dainavimo būrelio vadovė.
Po mokyklos Virginija norėjo mokytis toliau.
Sesuo ją palydėjo į Klaipėdą.
Mergina norėjo tapti muzikos mokytoja.
Bet vienas dėstytojas ją nuliūdino.
Jis sakė, kad aklos merginos nepriims mokytis.
Tad ji nusiminė.
Ir grįžo į Šiaulius.
Čia ji baigė aukštesniąją muzikos mokyklą.
Mokytis Virginijai labai patiko.
Per pamokas ji rašydavo Brailio raštu.
Labai greitai baksnodavo taškelius.
Nes taip rašo Brailio raštu.
Kai kurie mokiniai nustebdavo.
Nes jie nežinojo apie Brailio raštą.
Paskui akla mergina jiems papasakojo.
Jei reikėdavo, Virginija paprašydavo draugų pagalbos.
Padėti pasisiūlydavo ir dėstytojai.
Mergina sėkmingai baigė mokslus.
Iškart po mokslų jai pasiūlė darbą.
Algimantas Vileikis paprašė sukurti folkloro ansamblį.
Jis buvo Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių kultūros namų direktorius.
Mergina iš pradžių išsigando.
Nes ji mokėsi ne liaudies muzikos.
Bet vėliau nusiramino.
Ir nutarė kurti ansamblį.
Į jį susirinko 10 moterų.
Po mėnesio jos mokėjo 3 dainas.
Ir pasirodė žiūrovams.
Po 2 metų į kolektyvą atėjo vyrų.
Paskui atsirado ir šokėjų.
Ir muzikantų.
Ansamblį pavadino „Sedula“.
Dabar jame dainuoja 21 narys.
Kolektyvas dalyvauja daugelyje švenčių.
Ir festivalių.
Važiuoja koncertuoti į kitas šalis.
Jau lankėsi Estijoje, Latvijoje, Čekijoje ir Lenkijoje.
Vadovei ansamblis labai brangus.
Ir nesvarbu, kad žmonės keičiasi.
Ji džiaugiasi jais visais.
Ji ir pati jame dainuoja.
Groja armonika ir akordeonu.
Kai kas nors ją ima girti.
Ar labai sveikinti.
Ji sako, kad yra ne tokia svarbi.
Kad svarbesni jos žmonės.
Kurie dainuoja.
Svarbūs ir tie, kurie ateina pasiklausyti.
Ir net mokytis pas nematančią vadovę.
