Ji turi negalią nuo vaikystės.
Jos dukra taip pat neįgali.
Mama skundžiasi.
Kad jos šeima patiria daug pašaipų.
Ir daug skausmo.
Iš kitų žmonių.
Bet gyvenime būna ir gražių dalykų.
Virginija buvo jauniausia šeimoje.
Jos brolis ir sesuo buvo sveiki.
Tik gimusi Virginija irgi atrodė sveika.
Tik pusės metukų mergaitei nustatė cerebrinį paralyžių.
Mergaitės tėtis anksti mirė.
Ir mama vaikus augino viena.
Ji labai mylėjo dukrą su negalia.
Ir niekada neparodė, kad jai dėl to skaudu.
Virginijos negalia nesunki.
Tik truputį pažeistos jos rankos.
Ir kalbant išsikreipia veidas.
Bet moteris gali vaikščioti.
Ir dirbti.
Mergaitė 7 metų pradėjo eiti pas mokytoją.
Mokytoja pamatė, kad Virginija gabi.
Ir pakvietė ją į mokyklą.
Mokyklos draugai ją gerai priėmė.
Tik vienas berniukas šaipydavosi.
Dėl to Virginijai būdavo skaudu.
Po mokyklos ji išvažiavo į Mažeikius.
Ten gyveno jos sesuo.
Bet kartą sutiko klasės draugę.
Ir ši pasiūlė darbą Šiauliuose.
Tuo metu žmonės su negalia buvo atskirti nuo visuomenės.
Jiems būdavo sunku net gauti darbą.
Jų dokumentuose būdavo įrašyta apie negalią.
Virginijai dokumentus sutvarkė draugė.
Todėl viršininkai nežinojo apie negalią.
Ji dirbo labai stropiai.
Tačiau tada jautėsi labai vieniša.
Nes aplinkui nematė daugiau neįgaliųjų.
Moteris stengėsi prisitaikyti prie visų.
Ir neišsiduoti, kad yra kitokia.
Šiauliuose ji susirado vyrą.
Ištekėjo ir susilaukė vaikų.
Berniukas gimė sveikas.
Bet dukra Vaida gimė su sunkia negalia.
Kitokia negu mamos.
Mergaitės negalia matėsi iškart.
Gydytojai Virginijai siūlė atsisakyti dukters.
Bet ji nesutiko.
Nes mylėjo savo vaiką.
Mergaitei nustatė Edvardso sindromą.
Ir manė, kad ji greitai mirs.
Bet Vaida gyveno ir augo.
Vėliau Vilniaus gydytojai nustatė kitą ligą.
Bet mamai nuo to nepalengvėjo.
Nes liga labai reta.
Ir mergaitei pagalbos niekas neteikė.
Jai po oda auga daug gumbelių.
Ir jie skauda.
Mergaitę vis reikia operuoti.
Bet ir dėl operacijų gydytojai nesutaria.
Kartais mama jausdavosi sutrikusi.
Gydytojai nuo dukters gimimo šaipėsi iš Virginijos.
Ir nekreipdavo dėmesio į jos nuoskaudas.
Dabar Vaidai 29 metai.
Kaimynai su ja negražiai elgiasi ir dabar.
Vaikai dažnai apstumdo.
Ir kitaip nuskriaudžia.
Ji nelabai moka savimi pasirūpinti.
Kartais išeina netinkamai apsirengusi.
Ir mamai labai skaudu.
Kad žmonėms norisi ją užkabinti.
Mergina seniau lankė Šiaulių dienos centrą „Goda“.
Bet dabar būna namuose su mama.
Vaidos negalia sunki.
Bet ji gana gerai orientuojasi.
Ir išeina viena į miestą.
Mergina stengiasi pati tvarkyti savo reikalus.
Bet kartais dėl to pridaro problemų.
Kartą atidarė sąskaitas visuose miesto bankuose.
Ir tikėjosi, kad į jas gaus pinigų.
Buvo ir daugiau nemalonių nuotykių.
Mergina labai mėgsta apsipirkinėti.
Bet nepažįsta pinigų.
Todėl mama jai duoda banko kortelę.
Nes kartais pardavėjos būna nesąžiningos.
Ir atiduoda Vaidai per mažai grąžos.
Virginijai labai liūdna, kad yra tokių žmonių.
Kurie pasinaudoja neįgaliaisiais.
Namuose dukra nepadeda tvarkytis.
Jai per sunku išplauti grindis.
Ir sutvarkyti kambarius.
Bet kai mama suserga, dukra ją slaugo.
Kiek tik sugeba.
Vaida mėgsta klausytis muzikos.
Mergina kartą per savaitę eina į Šiaulių senų daiktų turgų.
Kartais ką nors parduoda.
Mama jau susitaikė su dukters negalia.
Ir dėl jos nebeliūdi.
Stengiasi spręsti kasdienes problemas.
Ir negalvoti apie ateitį.
Tik jai sunku įsivaizduoti.
Kaip Vaida gyvens viena.
Virginija svajoja pagerinti gyvenimą suaugusiems neįgaliesiems.
Pastatyti jiems namus.
Kur kiekvienas turėtų savo kambarėlį.
Ir visus patogumus.
Galbūt ir šią svajonę pavyks išpildyti.
Tikisi Virginija.
