Ji augina 5 vaikus.
Jos dvynės dukros Vidmantė ir Gintarė neįgalios nuo gimimo.
Joms dabar 27 metai.
Mergaitės gimė per anksti.
Gimusias jas paguldė į inkubatorių.
Bet jis buvo neįjungtas.
Daktarai to nepamatė.
Daktarai moteriai dukrų nerodė dvi savaites.
Paskui pasakė diagnozę.
Abiem mergaitėms cerebrinis paralyžius.
Šiaulių gydytojai moterį su mergaitėmis išsiuntė į Vilnių.
Į kitą ligoninę.
Ten jos buvo du mėnesius.
Vėliau kieme kiti vaikai apvertė vežimėlį su mergaitėmis.
Patirtos traumos dar labiau padidino negalią.
Buvo net siūlančių dukras atiduoti į prieglaudą.
Bet Edita to niekada nebūtų padariusi.
Edita pati išmoko neįgalias mergaites prižiūrėti.
Vežiojo pas daktarus visoje Lietuvoje.
Dvynukės buvo daug kartų operuotos.
Mama jas nuolat mokė.
Norėjo, kad mergaitės gyventų visavertį gyvenimą.
Edita net subūrė kitas mamas.
Kurių vaikai irgi serga cerebriniu paralyžiumi.
Jos Šiauliuose įsteigė pirmąjį mieste neįgalių vaikų darželį.
Tai buvo 1992 metais.
Vėliau jis tapo Šiaulių specialiojo ugdymo centru.
Moterys darželyje pačios rengė sporto ir mankštų salę.
Tada viską reikėjo daryti patiems.
Dabar visko galima nusipirkti.
Edita nori.
Kad jos dukros būtų savarankiškos.
Gintarė sėdi vežimėlyje.
O Vidmantė vaikšto su vaikštyne.
Vidmantė moka pati apsirengti, susišukuoti.
Ir padeda sesei.
Į sanatorijas dvynės nuo devynerių metų važinėjo vienos.
Mokyklos patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliems vaikams.
Edita su kitais tėvais tuo pasirūpino.
Buvo įrengti liftai, nuovažos.
Tada neįgalūs vaikai galėjo baigti tik 10 klasių.
Edita siekė.
Kad jie galėtų baigti vidurinę mokyklą pagal jiems pritaikytą programą.
Buvo priimti reikiami įstatymai.
Dabar neįgalūs vaikai gali baigti vidurinę mokyklą.
Vidmantė po mokyklos įgijo tris specialybės.
Pirmiausia gavo odininkės diplomą.
Neradusi darbo ėjo mokytis kompiuterinės technikos operatoriaus specialybės.
Bet Vidmantę labiausiai traukė renginių organizavimas.
Kaip ir jos mamą Editą.
Taigi mergina baigė ir renginių organizavimą.
Kitos sesės Gintarės sveikata labai prasta.
Ji studijuoti nebegalėjo.
Vidmantė visur keliauja pati.
Nors ir juda tik su vaikštyne.
Ji turi ir erdvės sutrikimą.
Mergina sunkiai orientuojasi aplinkoje.
Mama jai nupiešia visas reikiamas kryptis ir vietas.
Vidmantė su mama Edita dalyvauja renginiuose.
Kartais savanoriauja.
Pernai ji sugalvojo akciją pavadinimu „Aš ir Tu – tai Mes“.
Ji buvo skirta neįgaliųjų dienai.
Akciją rengė su Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacija.
Prisijungė net 18 miestų.
Vidmantė ne kartą susidūrė su patyčiomis.
Ypač mokantis Šiaulių kolegijoje.
Dėstytojai rodė nepasitenkinimą.
Vidmantė sako.
Kad neįgalieji nori tik supratimo.
Jie nenori gailesčio.
Bendraamžių patyčių neišvengė net sveika dvynių sesuo Viktorija.
Editos vyras nuolat girtavo.
Moteris su juo išsiskyrė.
Ir sutiko 14 metų jaunesnį Modestą.
Jie kartu gyvena jau 10 metų.
Dalijasi visais šeimos rūpesčiais.
Jie susilaukė dukrelės Livetos.
Ir jaunėlio sūnaus Felikso.
Šeima persikėlė į didelį namą Kairių miestelyje.
Edita ir Modestas nori įsivaikinti neįgalų vaiką.
Edita jau turi patirties auginant cerebriniu paralyžiumi sergančius vaikus.
Šiaulių vaikų globos namuose „Šaltinis“ jie surado Arminuką.
Jam 7 metai.
Deja, jiems kilo daug kliūčių.
Edita su Modestu patyrė pažeminimų.
Nes nori įsivaikinti neįgalų vaiką.
Globos namų direktorius net nebeatsiliepia Editai.
Bet šeima nepraranda vilties.
Prieš kelias dienas Edita įsivaikino Arminuko brolį Airidą.
Kurį laiką berniuką jie globojo.
Šeima prie jo prisirišo.
Ir berniukui pas juos patinka.
Edita turi daug planų ir svajonių.
Ji siekia.
Kad neįgalus žmogus ir jo šeima Lietuvoje būtų suprasti ir reikalingi.
