Jautrė ir Almantas turi du vaikus.
Jie jau suaugę.
Paulius yra žinomas šokėjas.
O Kamilė turi negalią.
Ji serga cerebriniu paralyžiumi.
Kamilė gimė per anksti.
Ir svėrė tik 600 gramų.
Gydytojai gelbėjo jos mamą.
Nes ji labai prastai jautėsi.
O naujagimę tuo metu paliko gulėti.
Mergaitei irgi buvo būtina pagalba.
Jai reikėjo deguonies.
Bet niekas nepasirūpino.
Negalią mergaitei nustatė vėliau.
Tėvai rūpinosi, kad mergaitė per mažai juda.
Ir kreipėsi į medikus.
Bet šie vis liepdavo palaukti.
Nes ji gimusi per anksti.
Kai nustatė negalią.
Tėvams siūlė mergaitės atsisakyti.
Bet jie negalėjo to padaryti.
Nes mylėjo savo dukrą.
Tėvai nusprendė rūpintis ja patys.
Bet neatsisakyti savo darbų.
Almantas yra aktorius.
Jautrė buvo muzikė.
Bet kai gimė Kamilė.
Ji ėmė domėtis, kaip susikalbėti su neįgaliais vaikais.
Ir kaip mokyti juos susikalbėti.
Dabar moteris to moko studentus.
Būsimuosius socialinius darbuotojus.
Kamilė nuo 4 metų lankė ugdymo centrą „Viltis“.
Tėvai tuo džiaugėsi.
Nes mergaite čia rūpinosi specialistai.
Ji išmoko skaityti.
Lankė muzikos pamokėles.
Ir net sukūrė 2 trumpas pasakas.
Bet čia ji galėjo lankytis tik iki 21 metų.
Nes centras skirtas tik vaikams.
Lietuvoje nėra dienos centrų žmonėms su cerebriniu paralyžiumi.
Todėl dabar Kamilė lanko Markučių dienos centrą.
Bet jis skirtas žmonėms su proto negalia.
Ir merginai nelabai tinka.
Čia nėra jai pritaikytų veiklų.
Tėtis norėtų.
Kad Lietuvoje neįgalūs žmonės gautų reikiamas paslaugas.
Jis supranta, kad dukrai reikėtų kelių asistentų.
Kurie nuolat jai padėtų.
Bet didelė pagalba būtų tiesiog tinkama aplinka.
Su tokią pat negalią turinčiais žmonėmis.
Almantas lankėsi Švedijoje.
Ir matė, kaip ten gyvena neįgalieji.
Po kelis neįgalius žmones gyvena viename bute.
Kiekvienas turi atskirą kambarį.
Visus žmones prižiūri specialistai.
Neįgaliesiems net įrengti baseinai.
Almantas svajoja, kad panašiai būtų ir Lietuvoje.
Galbūt be baseinų.
Bet neįgalieji galėtų gyventi tokiuose namuose.
Jie su žmona norėjo kurti tokius namus.
Bet jautėsi pavargę.
Ir nusprendė, kad tai turi daryti jaunesni žmonės.
Nes reikėtų daug dirbti.
Ir kovoti už galimybes.
Dabar Kamilė jau sunki.
Mama nebegali jos pakelti.
Tėčiui jau taip pat sunku.
Brolis gyvena atskirai.
Bet su seserimi puikiai sutaria.
Tėvai baiminasi.
Jeigu jie susirgtų.
Arba numirtų.
Kamilei tektų gyventi globos namuose.
Ir visą laiką gulėti.
Dabar tėvai labai rūpinasi.
Kad ji gyventų kuo aktyviau.
Klausytųsi muzikos.
Eitų į renginius.
Ir pieštų.
Tėvai sako.
Reikia kurti globos namus.
Kur kiekvienam būtų teikiamos specialios paslaugos.
Bet jie džiaugiasi.
Kad reikalai gerėja.
Prieš 3 metus atidarė trumpalaikės globos centrą.
Jis yra Naujojoje Vilnioje.
Kartais Kamilė ten pasilieka.
Tada tėvai gali pailsėti.
Pati mergina sako.
Kad jos negalia yra dovana.
Nes ji yra kitokia.
Kartais jai būna tikrai sunku.
Nes negali pati pasiimti reikalingų daiktų.
Arba kur nors nueiti.
Bet ji gali mąstyti.
Ir turėti draugų.
Ji jų turi daug.
Mergina lankosi Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialiniame centre.
Anksčiau priklausė pranciškonų jaunimui.
Ir lankydavosi Bernardinų bažnyčioje.
Su šia grupe ji net keliavo į Asyžių.
Tai miestas Italijoje.
Ten vyko pranciškoniško jaunimo dienos.
Vienuoliai rūpinosi Kamile.
Nešė ją į kalnus.
Grįždami visi ilsėjosi Austrijos sostinėje.
Anksčiau Kamilė su draugais važiuodavo į Bernardinų bažnyčią.
Vėliau draugai sukūrė šeimas.
Ir nebeturėjo tiek laiko.
Todėl ir Kamilė iš namų išeidavo rečiau.
Bet dabar ji vėl draugauja su pranciškonais.
Ir kiekvieną trečiadienį keliauja į Mišias.
Vasaromis mergina vyksta į neįgalių žmonių stovyklas.
Jas organizuoja bendrija „Viltis“.
Dar Kamilė labai mėgsta tapyti.
Ji tapo visokiais dažais.
Dažnai jai padeda tėtis.
Jis paduoda teptukus.
Ir pakeičia dažus.
Paveikslus mergina dovanoja draugams.
Ir giminėms.
Pernai Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje buvo jos paroda.
Mergina nutapė 12 apaštalų.
Tai Kristaus mokiniai.
Jie labai svarbūs bažnyčios istorijoje.
Todėl juos ir nutapė ryškiai.
Kamilė mėgsta klausytis muzikos.
Klausytis įgarsintų knygų.
Ir keliauti.
Kamilė jau yra buvusi Italijoje.
Prancūzijoje, Švedijoje ir Turkijoje.
Jai patinka lankytis renginiuose.
Ir važiuoti su tėvais į sodybą.
Dienos centre ji norėtų ne tik žaisti.
Bet ir užsiimti kūryba.
Merginai labai nepatinka.
Kai kiti žiūri į žmones su negalia.
Sėdinčius vežimėliuose.
Kaip į kokius ateivius.
Ji savo negalią vadina misija.
Tai yra tarsi viso gyvenimo užduotis.
Kalbėti žmonėms apie kitokius žmones.
Kurie gyvena tarp mūsų.
Tai Dievo dovana.
Sako Kamilė.
Ir savo misiją vykdo.
