Mergina liko be pėdos.
Dabar ji vaikšto su kojos protezu.
Tai dirbtinė koja.
Bet ji gyvena įdomiai.
Ir prasmingai.
Dirba mėgstamą darbą.
Ir padeda žmonėms.
Kuriems reikalingi protezai.
Taip pat Roberta turi įvairių pomėgių.
Neseniai ji pradėjo jodinėti.
Ir norėtų dalyvauti žirgų varžybose.
Nelaimė merginai nutiko tolimoje šalyje.
Ji su drauge buvo išvykusi į Graikiją.
Ten dirbo viešbutyje.
Bendradarbiai merginoms pasiūlė pasivažinėti motoroleriais.
Tai panaši į motociklus judėjimo priemonė.
Roberta važiavo su vaikinu.
Jis vairavo labai neatsargiai.
Lenkė vieną automobilį.
O iš priekio važiavo kitas automobilis.
Įvyko avarija.
Vairuotojas liko sveikas.
O Robertai nutraukė koją.
Ligoninėje gydytojai sprendė.
Ar prisiūti koją.
Ir kelti merginai daug problemų.
Ar palikti ją be kojos.
Bet ir be skausmų.
Robertos sesuo padėjo apsispręsti.
Mergina grįžo be kojos.
Pradžioje ji judėjo neįgaliojo vežimėliu.
Arba eidavo su ramentais.
Bet jai buvo labai nejauku.
Kai žmonės žiūrėdavo į jos koją.
Ir kalbėdavo apie ją.
Po pusės metų Roberta įsitaisė kojos protezą.
Prie jo reikėjo priprasti.
Ir mokytis vaikščioti.
Merginai labai padėjo kineziterapeutai.
Tai gydytojai, kurie moko sportuoti.
Ir taisyklingai judėti.
Valakupių reabilitacijos ligoninėje Roberta išbuvo beveik mėnesį.
Bet iš ten išėjo tik su vienu ramentu.
Nes jau galėjo paeiti su kojos protezu.
Ligoninėje Robertai pasiūlė ir darbą.
Vieną dieną ją užkalbino ortopedas.
Tai protezų specialistas.
Jis ir pasiūlė merginai pagaminti kojos protezą.
Jie tada pasikalbėjo.
Apie merginą jis papasakojo savo viršininkei.
Ortopedas pasakojo, kad mergina drąsi.
Ir nepraradusi vilties.
Direktorė pasiūlė jai dirbti vadybininke.
Bendrauti su žmonėmis, kurie neteko kojų ar rankų.
Padėti jiems įsigyti protezus.
Mergina kaip tik ketino ieškoti darbo.
Ir šis pasiūlymas jai patiko.
Nes šioje darbovietėje jos negalia netrukdė.
Mergina pradėjo dirbti įmonėje „Ortopedijos technika“.
Jai teko ne tik pačiai priprasti vaikščioti su protezu.
Bet ir drąsinti kitus žmones.
Kai kuriems žmonėms labai sunku susitaikyti su mintimi.
Kad neturės savo kūno dalies.
Vienas vyras labai sunkiai priėmė mintį.
Kad jam gali padėti kojos protezas.
Jis neklausė net savo žmonos.
Bet galiausiai leido pritaikyti protezą.
Priprato prie jo.
Ir suprato, kad gyventi taip lengviau.
Negu visai be kojos.
Robertai jos darbas patinka.
Nes ji mato, kaip žmonėms pagerėja gyvenimas.
Bet dabar moteris rūpinasi savimi.
Nes tuoj ji taps mama.
Jos vaikelio tėtis taip pat turi kojos protezą.
Jo vardas Edvardas Paknys.
Jis susižeidė Ispanijoje.
Lipdamas per tvorą jis paslydo.
Ir persidūrė koją.
Ją teko nupjauti.
Edvardas atvyko į ligoninę tada.
Kai Roberta jau buvo išvykusi.
Bet darbuotojos jam papasakojo apie drąsią merginą.
Jis norėjo su ja susipažinti.
Ir susirado ją per internetą.
Paskui Roberta ir Edvardas susitiko.
Ir jau 3 metus jie gyvena kartu.
Jie abu turi įvairių pomėgių.
Roberta mėgsta jodinėti.
Žirgas jai teikia ramybę.
Dar ji mėgsta kurti gražias šventes.
Ir vaikų kambario papuošimus.
Edvardas dirba prie automobilių.
Mėgsta sportuoti.
Žiemą jis slidinėja snieglente.
Vasarą šokinėja su vandenlente.
Jie abu neslepia savo protezų.
Nes nori visiems parodyti.
Kad ir negalią turintys žmonės gali sėkmingai gyventi.
