Jis buvo skirtas neįgaliųjų problemoms.
Į jį susirinko dalyvių iš 13 šalių.
Tai su neįgaliaisiais dirbantys žmonės.
Kurie stengiasi kurti geresnes sąlygas.
Žmonėms su įvairiomis negaliomis.
Ir spręsti savo šalyje kylančias problemas.
Taip pat skatina neįgaliuosius būti aktyvesnius.
Ir drąsiau dalyvauti visuomenės gyvenime.
Iš Lietuvos buvo 3 dalyvės.
Rasa Kavaliauskaitė.
Ji yra Žmonių su negalia sąjungos vadovė.
Taip pat Vilniaus neįgaliųjų dienos centro vadovė Nijolė Zenkevičiūtė.
Ir projektų vadovė Snieguolė Dikčiūtė.
Rasa Kavaliauskaitė pasakojo apie Žmonių su negalia sąjungos veiklą.
Ir darbo su jaunimu patirtį.
Taip pat apie Neįgaliųjų teisių konvenciją.
Kaip jos sekasi laikytis Lietuvoje.
Jai buvo įdomu išgirsti.
Kaip neįgaliųjų problemas sprendžia Rytuose esančios šalys.
Rasa Kavaliauskaitė sakė.
Kad ir šios šalys turi įdomios patirties.
Iš Kazachstano buvo atvykusi Lijazat Kaltajeva.
Ji pasakojo apie neįgalių moterų savarankiškumo stovyklą.
Ją paskatino amerikiečių patirtis.
Amerikoje yra neįgaliųjų centras.
Kuriame žmonės su negalia gali mokytis savarankiškumo.
Bet ne įprastu būdu.
Pirma specialistai jiems skaito paskaitas.
Ir vyksta užsiėmimai.
Paskui neįgalų žmogų pasodina į laivelį.
Ir leidžia pačiam plaukioti ežere.
Kad žmogus įgytų drąsos.
Ir mokytųsi būti atsakingas už save.
Kazachstano moterys surengė tokią stovyklą neįgaliosioms.
Ypač jaunesnėms moterims.
Nuo 18 metų.
Iki 45 metų.
Bet galima dalyvauti ir vyresnėms negu 45 metų.
Moterys turėjo atvykti į stovyklą pačios.
Ir gyventi be padėjėjų.
Savaitę jos mokėsi su specialistais.
Įveikti savo baimes.
Ir kitaip pamatyti savo negalią.
Po savaitės šios moterys turėjo apsigyventi savarankiškai.
Joms skirtuose butuose.
Jos gavo pinigų.
Ir turėjo pačios apsipirkti.
Pačios gaminti maistą.
Po trijų dienų jos turėjo surengti pasirodymą mieste.
Kad kiti žmonės jas pamatytų.
Jalizat Kaltajeva pasakojo.
Kad šios moterys daug drąsiau ėjo ieškoti darbo.
Ir ėmė rengti mokymus kitoms neįgalioms moterims.
Kazachstano neįgaliosios mokosi nesigėdyti savęs.
Ir mylėti save tokią, kokia yra.
Iš Ukrainos dalyvavo Julija Resenčiuk.
Ji pasakojo apie neįgaliųjų problemas dėl darbo.
Juk žmogui reikia ne tik pinigų.
Bet ir darbo.
Kad jis jaustųsi naudingas.
Ir savarankiškas.
Ukrainos organizacijos bendrauja su verslininkais.
Ir prašo jų įdarbinti žmones su negalia.
Įstatymai irgi liepia priimti į darbą žmonių su negalia.
Bet verslininkai dažnai nepaiso įstatymo.
Jie neduoda darbo neįgaliems žmonėms.
Bet moka jiems nedaug pinigų.
Tada žmogus su negalia nesiskundžia.
Bet ir negali jaustis dirbantis.
Ir savarankiškas.
Jis nepakeičia aplinkos.
Vis tiek lieka namuose.
Todėl Ukrainos aktyvistai kovoja su tokiais darbdaviais.
Azerbaidžane neįgaliųjų situacija panaši į Ukrainos.
Verslininkai privalo įdarbinti neįgaliųjų.
Bet dažnai irgi elgiasi nesąžiningai.
Ir nepriima į darbą žmonių su negalia.
Tik apsimeta.
Kad laikosi šio įstatymo.
Tai irgi yra problema.
Šalies aktyvistai rūpinasi aplinkos pritaikymu.
Stengiasi, kad neįgaliesiems būtų patogu.
Ir jie galėtų gyventi aktyviau.
Dalyviai kalbėjosi apie Neįgaliųjų teisių konvenciją.
Tai toks dokumentas.
Kuriame surašytos neįgaliųjų teisės.
Ir pareigos valstybėms.
Kad neįgaliesiems gyventi būtų geriau.
