Specialistai tuo įsitikinę.
Todėl Vilniaus visuomenės sveikatos biuras ir „Psichikos sveikatos
perspektyvos“ rengė mokymus vaikams.
Specialistai ėjo į Vilniaus mokyklas.
Ir susitiko su ketvirtokais.
Pasikalbėti apie emocijas.
Kurias vaikai patiria.
Ir kurios gali kelti vaikams sunkumų.
Mokiniai mokėsi atpažinti savo emocijas.
Ir jas išreikšti.
Martyna Milieškaitė yra Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė.
Ji sako.
Kad su vaikais labai reikia kalbėti apie psichikos sveikatą.
Nes mūsų šalyje daugelis žmonių ja nesirūpina.
Žmonės nesikreipia į psichikos specialistus net tada.
Kai jiems kyla rimtų problemų.
Ir jų patys nebegali išspręsti.
Jolanta Noreikienė pasakoja.
Kad dabartiniai vaikai labai jautrūs.
Jiems trūksta suaugusiųjų dėmesio.
Daugelio vaikų tėvai išsiskyrę.
Ir vaikams tai kelia daug problemų.
Jie patiria patyčių.
Kartais suaugusieji arba kiti vaikai juos muša.
Ar nepagarbiai elgiasi.
Kartais vaikams nesiseka mokykloje.
Todėl reikia mokyti.
Kaip tai išgyventi.
Ir išvengti psichikos sutrikimų.
Mokykla tam labai svarbi.
Nes vaikai joje praleidžia daug laiko.
Mokytojai turėtų išmokti suprasti.
Kokie rūpesčiai užgriuvo vaiką.
Ir padėti jiems spręsti problemas.
Pasikalbėti apie tai su vaikų tėvais.
Vaikus reikėtų mokyti.
Kaip atpažinti ne tik savo emocijas.
Bet ir kitų.
Ir kaip kurti pagarbius santykius.
Kad visi jaustųsi gerbiami.
Ir saugūs.
Tai padeda stiprinti visų psichikos sveikatą.
Jau trečius metus šiame projekte „Atverk paguodos skrynelę“ dalyvauja
Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija.
Ketvirtų klasių mokytojos kviečia šiuos specialistus į pamoką.
Kad pasikalbėtų su vaikais.
Ir pamokytų juos atpažinti savo emocijas.
Kalbėti apie jas.
Ir tinkamai išreikšti.
Kad susikaupusios emocijos nevargintų.
Ir nepaskatintų psichikos sutrikimų.
Vaikams šie užsiėmimai patinka.
Jie laukia tokių pokalbių.
Mokytojai taip pat mielai kviečia šias specialistes.
Tokios pamokos vyksta ketvirtos klasės mokiniams.
Tokio amžiaus vaikai pradeda slėpti emocijas.
Nes nežino, kaip jas išreikšti.
Be to, jų gyvenime vyksta pokyčių.
Jie baigia pradinę mokyklą.
Kurioje moko vienas mokytojas.
Ir išeina į penktą klasę.
Tada juos ima mokyti daug mokytojų.
Kiekviena pamoka vyksta vis kitame kabinete.
Vaikams dėl to gali būti baisu.
Ir neramu.
Jie gali jaustis nesaugūs.
Todėl reikia išmokti nusiraminti.
Pamoką pradėjo Jolanta Noreikienė.
Ji yra mokyklos socialinė pedagogė.
Ji vardijo skirtingas emocijas.
„Jaučiuosi sutrikęs.“
„Esu pavargęs.“
„Pykstu.“
Vaikai rodė, kaip šias emocijas išreiškia.
Paskui specialistė sekė islandišką pasaką.
Ji apie senovę.
Seniau ir nedideli vaikai turėdavo dirbti.
Jie eidavo tarnauti pas svetimus žmones.
Vaikai saugodavo gyvulius.
Ir dirbdavo kitus darbus.
Tėvai šiems vaikams duodavo paguodos skrynelę.
Tokią dėžutę.
Su jiems mielais daiktais.
Kurie primindavo.
Kad vaikas mylimas.
Kad namuose jo laukia.
Šie daiktai vaikams padėdavo nusiraminti.
Ir pralinksmėti.
Šioje istorijoje vaikai atpažįsta daug emocijų.
Kurias išgyvena ir patys.
Tai baimė, liūdesys ir pyktis.
Mokytojos sako.
Kad ne visi vaikai moka išreikšti savo emocijas.
Ir jas suvaldyti.
Vaikams trūksta tėvų dėmesio.
Nes mamos ir tėčiai labai daug dirba.
Ir nuolat skuba.
Neranda laiko pasikalbėti su vaikais.
Apie jiems svarbius dalykus.
Specialistės klausė vaikų.
Ką jie daro, kai išsigąsta.
Vaikai atsakinėjo į klausimą.
Kad slepiasi.
Arba skambina močiutei.
Arba apsikabina gyvūnėlį.
Ką daro, kai liūdna?
Žiūri į mamos ir tėčio nuotrauką.
Žiūri televizorių.
Pasiruošia arbatos.
Arba žaidžia.
Paskui vaikai pasakojo, ką daro supykę.
Galiausiai kalbėjo, kas jiems padėtų nusiraminti.
Kokių daiktų tiktų įsidėti į paguodos skrynelę.
Vieni įsidėtų savo šeimos nuotraukų.
Kitus nuramintų mamos ir tėčio kvapas.
Ar tėvų dovanoti žaislai.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Aistė Gedminienė vaikams
sakė.
Kad visos emocijos yra geros.
Tik reikia išmokti jas išreikšti.
Kad jos nesikauptų.
Ir nepradėtų varginti.
Galiausiai vaikai gavo dovanų po dėžutę.
Dėžutes reikėjo susilankstyti.
Ir nuspalvinti.
Visi vaikai džiaugėsi.
Kad pamoka buvo labai įdomi.
Ir padėjo vaikams suprasti daug svarbių dalykų.
Apie tai, ką jie išgyvena.
Ir kaip savo jausmus suprasti.
Kaip juos išreikšti.
Ypač pyktį, liūdesį, baimę.
Vaikai džiaugėsi.
Kad sužinojo būdų.
Kaip nusiraminti.
Ir kaip vėl galvoti apie gerus dalykus.
Aistė Gedminienė sakė.
Kad labai svarbu su vaikais apie tai kalbėti.
Nes jie greitai susijaudina.
Ir blogos smulkmenos jiems atrodo labai didelė nelaimė.
Dėl to net pradeda skaudėti galvą ar pilvą.
Todėl nereikia skubėti vaikų gydyti vaistais.
Kartais užtenka tik pasikalbėti.
Išsiaiškinti, kas vaikui kelia nerimą.
Ir kartais skausmas pats praeina.
