Bet ar galima juoktis iš negalios?
Televizijos laidoje „Editos šou“ dalyvavo Violeta Mičiulienė.
Ji yra aktorė.
Ir humoristė.
Moteris gavo užduotį.
Pavaizduoti gestų kalbos vertėją.
Violeta nemoka gestų kalbos.
Todėl tik maivėsi.
Žiūrovams buvo juokinga.
Bet kurčiųjų bendruomenė įsižeidė.
Jie pasijuto taip.
Tarsi iš jų būtų pasijuokta.
Kęstutis Vaišnora yra Lietuvos kurčiųjų draugijos viceprezidentas.
Jis sako.
Kad vaidyba šioje laidoje buvo panaši į patyčias.
Laidos vedėja buvo atėjusi į Kurčiųjų draugiją.
Ir bandė kalbėtis.
Kurtieji ant jos nepyksta.
Ir laukia, kaip paaiškins LRT televizija.
Kęstutis Vaišnora sako.
Kad kurtieji nori pagarbos gestų kalbai.
Žurnalistė Agnė Petkūnienė turi klausos negalią.
Jai ta laida nepatiko.
Nes juokėsi iš žmonių.
Kurių galimybės kitokios.
Kurtieji negali kalbėti kitaip.
O tiktai gestų kalba.
Rima Sitavičienė vadovauja bendrijai.
Kuri vienija šeimas.
Auginančias negirdinčius vaikus.
Ji sako.
Kad televizija turi ne tik linksminti.
Bet ir informuoti visuomenę.
Gestų kalba kurtiesiems labai svarbi.
Ir labai brangi.
Daug metų ji buvo nepripažįstama.
Todėl kurtieji supyko.
Kad iš jų kalbos buvo pasišaipyta.
Daugelis žmonių ėmė svarstyti.
Ar čia nieko blogo.
Ar vis dėlto nereikia juoktis iš negalios.
Seimo narė Dovilė Šakalienė kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.
Ir paprašė įvertinti.
Ar šioje laidoje viskas buvo gerai.
Pati Edita Mildažytė tikina.
Kad net nepagalvojo.
Kad kažkas gali įsižeisti.
Ji apgailestauja.
Kad žmonės pokštą suprato neteisingai.
Moteris sako.
Kad ji yra daug padėjusi kurčiųjų bendruomenės žmonėms.
O dabar jie ją kaltina.
Ir apkalba.
Edita Mildažytė veda laidą „Bėdų turgus“.
Ji daug kartų pirko kurtiesiems klausos aparatų.
Ir kitų reikalingų dalykų.
Į renginį LRT televizijoje pakvietė kurčiąsias mergaites šokti.
Tik vienos mergaitės mama jai padėkojo.
Edita savo laidoms rengė subtitrus.
Kad jas galėtų žiūrėti ir neįgalieji.
Bet niekas už tai net nepadėkojo.
Vytautas Gendvilas redaguoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių žurnalą „Mūsų žodis“.
Vyras sako.
Kad juokauti apie negalią galima.
Tik reikia gerai apgalvoti.
Ir papasakoti juoką tinkamoje vietoje.
Istorijas apie aklumą pasakoja patys neregiai.
Kai kurias spausdina ir žurnale.
Bet niekas nesupyksta.
Aistė Krušinskaitė juda neįgaliojo vežimėliu.
Ji nebijo juoktis iš savo negalios.
Ji dalyvauja televizijos laidose.
Ir įvairiuose renginiuose.
Filmavosi filme.
Ir sako.
Kad reikia mokėti pasijuokti iš savęs.
Tada nebesi atskirtas nuo kitų.
Nes kiti gali juoktis su tavimi.
Jeigu neįgalieji labai įsižeidinės.
Kiti žmonės pradės jų šalintis.
Ir tai nėra gerai.
Ernestas Česonis yra sportininkas.
Vyras gimė be kairės rankos.
Ir kartais jis mėgsta pajuokauti taip.
Kad negalios neturintys žmonės nustemba.
Edvardas Paknys neturi dalies kojos.
Jis gyvena su protezu.
Todėl vadina save robotu su metaline koja.
Jis juokauja apie tai su savo dukra.
Ir jos draugėmis.
Kalbinti neįgalieji sako.
Jei juokas skirtas dideliam būriui žmonių.
Jį reikia gerai apgalvoti.
Sunku atspėti.
Ar kas nors neįsižeis.
Aistė Krušinskaitė pasakoja.
Kad po traumos jos draugai nežinojo.
Kaip su ja bendrauti.
Kad neįskaudintų.
Bet mergina pasiūlė juoktis visiems kartu.
Ernestas Česonis sako.
Kad jis irgi nesupyksta.
Kai kas nors vaidina žmogų be rankų.
Jis irgi mėgsta pasišaipyti iš kitų žmonių kitoniškumų.
Vytautas Gendvilas sako.
Kad anekdotų apie neįgaliuosius visada bus.
Ir geriau juoktis.
Negu įsižeisti.
