Kad jie išmoktų dirbti.
Ir galėtų ieškotis darbo.
Šią programą kasmet baigia 700 žmonių.
Valstybė už tai sumoka du su puse milijono eurų.
Po reabilitacijos žmonės ieško darbo.
Pastaruoju metu įsidarbina daugiau žmonių negu anksčiau.
Bet po metų šie žmonės lieka be darbo.
Apie šias problemas kalbėjosi ir neįgalieji.
Ir tie, kas rengia profesinę reabilitaciją.
Ir valdžios žmonės.
Ir darbdaviai.
Darbo birža skelbia.
Kad po profesinės reabilitacijos įsidarbina dauguma.
Bet po metų lieka dirbti tik mažiau kaip pusė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras yra Linas Kukuraitis.
Jis sako.
Kad kartais žmonės mokosi ilgiau.
Negu paskui dirba.
Todėl reikia galvoti.
Ką daryti, kad tie žmonės liktų darbe.
Už vieno žmogaus mokymą valstybė sumoka labai daug pinigų.
Todėl gaila, kad žmonės paskui lieka be darbo.
Ministras sako.
Kad reikia kurti paslaugas.
Ir padėti žmonėms su negalia rasti savo darbo vietą.
Kurioje jie galėtų dirbti nuolat.
Jiems turėtų padėti ir Darbo birža.
Ir kitos organizacijos.
Ministras primena.
Kad išmokti darbų galima ne tik profesinėje reabilitacijoje.
Bet ir užimtumo centruose.
Ir per Darbo biržos programas.
Ministras siūlo labiau galvoti apie tai.
Kur žmogus galės pritaikyti savo žinias.
Ministerijos specialistė Irma Mituzienė pritaria.
Kad specialiai neįgaliesiems nereikia kurti reabilitacijos programos.
Įgyti profesiją jie gali ir įprastose mokyklose.
Profesinėse ar aukštosiose.
Vilniaus darbo biržos direktorė yra Inga Balnanosienė.
Ji ragina neįgaliuosius pačius kreiptis.
Ieškoti, kur mokytis.
Arba dirbti.
Nes yra įvairių programų.
Kuriose žmonės gali dalyvauti.
Danas Arlauskas kalbėjo darbdavių vardu.
Ir pasakojo.
Kodėl darbdaviai nenoriai priima į darbą žmones su negalia.
Jis mano, kad teisinga neįgaliesiems dirbti ne uždarose įmonėse.
O bet kurioje bendrovėje.
Kurioje jie būtų naudingi.
Ir galėtų pritaikyti savo žinias.
Danas Arlauskas sako.
Kad darbdaviai dar nežino, ko tikėtis iš neįgaliųjų.
Ir neišmano jų galimybių.
Todėl bijo.
Kitą darbdavių susitikimą Danas Arlauskas nori rengti įmonėje.
Kuri priima žmones į profesinę reabilitaciją.
Kad darbdaviai patys pamatytų.
Ko neįgalieji išmoksta.
Ir kaip jiems sekasi dirbti.
Šis verslininkas mano.
Kad stengtis turime visi.
Tik tada mūsų visuomenė keisis.
Neįgaliuosius reikia pristatyti kaip gerus darbuotojus.
Kurie gerai atliks užduotis.
O ne prašys, kad jų gailėtųsi.
Natalija Markovskaja vadovauja Valakupių reabilitacijos centro Profesinės reabilitacijos skyriui.
Ji mano.
Kad reikia daugiau bendrauti su verslininkais.
Kurie priima žmones į darbą.
Ir klausti jų.
Kokių darbuotojų labiausiai reikia.
Kad išmokytų žmones tų darbų.
Kuriuos jie galės dirbti.
Nijolė Lukošiūnaitė džiaugiasi profesine reabilitacija.
Nes išmoko naujo darbo.
Moteris buvo mokytoja.
Ir žurnalistė.
Bet susirgo išsėtine skleroze.
Ir teko baigti darbus.
Darbo biržoje jai pasiūlė profesinę reabilitaciją.
Nijolė lankosi Valakupių reabilitacijos centre.
Ji mokosi kompiuteriu kurti reklamų paveikslėlius.
Ir labai džiaugiasi.
Nes šis darbas jai patinka.
Ir jį galės dirbti iš namų.
Viktoras Topolis irgi džiaugiasi.
Kad mokėsi pagal profesinės reabilitacijos programą.
Į ją jis nuėjo tada.
Kai baigė vidurinę mokyklą.
Tada vaikinas dar nežinojo, ko siekti.
Ir šie mokymai jį padrąsino.
Vaikinas juda neįgaliojo vežimėliu.
Bet puikiai dirba.
Ir dar studijuoja Vytauto Didžiojo universitete.
Tokių istorijų yra daug.
Bet galėtų būti ir dar daugiau.
Sėkmingai dirba per mažai neįgaliųjų.
Iš tų, kurie tikrai galėtų dirbti.
Bet tam vien profesinės reabilitacijos neužteks.
Reikia ir kitų būdų.
Kurie skatintų neįgaliuosius.
Ir padėtų jiems.
