O ne leidžia jiems patiems kalbėti.
Ir pasakyti.
Ką jie mano apie svarbius dalykus.
Bet yra asociacija „Mirabilia“.
Ji vienija neįgaliuosius ir jų tėvus.
Ši asociacija Alytuje surengė susitikimą.
Kad žmonės su negalia papasakotų.
Kur jie dirba.
Ir ką moka daryti.
Kaip jaučiasi dirbdami.
Šį susitikimą padėjo rengti Alytaus mero pavaduotoja Valė Gibienė.
Ji sakė.
Kad visiems turi užtekti veiklos.
Ir visi gali būti užsiėmę.
Negalima skirstyti žmonių į neįgaliuosius ir sveikus.
Visus priima vaikų darželiai „Vaikystės sodas“.
Tai Lietuvoje žinomi privatūs darželiai.
Aistė Ramanauskaitė-Jasinskienė vadovauja trims jų padaliniams.
Ji pasakoja.
Kad darželį lanko skirtingi vaikai.
Ir visi jie mokosi kartu.
Auklėtojai skiria užduotis pagal kiekvieno jėgas.
ir vaikams aiškina.
Kad visi esam skirtingi.
Todėl įdomu pažinti kitus žmones.
Ir sužinoti, ką jie gali.
Visus vaikus šiuose darželiuose moko būti savarankiškus.
Moko bendrauti su kitais.
Galiausiai moko skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
Vadovė sako.
Kad labai svarbu visiems stengtis drauge.
Ir auklėtojams.
Ir tėvams.
Kai kurie tėvai netiki savo vaikais.
Kad jie ką nors gali.
Auklėtojai jais tiki labiau.
Todėl kartais dirba su vaikais be tėvų pagalbos.
Tada auklėtojams sunkiau.
Bet vaikai išmoksta.
Tada tėvai tai įvertina.
Ir džiaugiasi.
Tėvai apie gerą darbą pasakoja kitiems.
Kad ir kiti ateitų į šiuos darželius.
Specialistė sako.
Kad maži vaikai išmoksta draugauti.
Vieni kitiems padėti.
Ir užaugę neskirsto žmonių.
Į galinčiuosius ir neįgaliuosius.
Šiame darželyje dirbo ir Ieva Guzaitė.
Mergina turi Dauno sindromą.
Ji yra socialinė slaugytoja.
Tad buvo labai naudinga padirbti su vaikais.
Ji pirmą kartą turėjo tikrą darbą.
Darbo savaitė jai pralėkė labai greitai.
Ieva svajoja dirbti su vaikais.
Jai tai labai patiko.
Nes vaikai labai linksmi.
Ir nuoširdūs.
Dabar Ieva prižiūri močiutę.
Bet labai tikisi.
Kad rastų darbą Alytaus vaikų darželyje.
Nes čia ji gyvena.
Dar viena neįgaliųjų darbo vieta yra Alytuje.
Tai Neįgaliųjų konditerijos dirbtuvės.
Jas įkūrė Alytaus miesto savivaldybė.
Labiausiai rūpinosi Valė Gibienė ir Edita Šidlauskaitė.
Jos pasakoja.
Kad ilgą laiką tiesiog kalbėjo.
Kaip būtų gerai įdarbinti žmones.
Kurie mokosi ir išmoksta dirbti.
Bet vieną kartą jos nutarė.
Kad reikia kurti tokį verslą.
Ir čia tuos žmones įdarbinti.
Nusprendė kurti kepyklėlę.
Nes bandeles parduoti paprasčiau.
Negu kokius nors daiktus.
Kepyklėlę padėjo kurti profesinio rengimo centras.
Iš pradžių čia dirbo 4 žmonės.
Kurie turi įvairių negalių.
Paskui priėmė daugiau darbuotojų.
Jie pradėjo kepti mielines bandeles.
Vėliau ir įvairius skanėstus.
Vadovai garsino kepyklėlę.
Ir aiškino žmonėms.
Kodėl labai svarbu pirkti šiuos kepinius.
Ir duoti darbo žmonėms su negalia.
Skatinti juos mokytis.
Ir tobulėti.
Kristina Plauskaitė čia dirba nuo pat pradžių.
Merginai yra 30 metų.
Iš pradžių ji labai jaudinosi.
Bet pamažu priprato.
Ir išmoko atlikti užduotis.
Kai gavo pirmą algą.
Ji suprato, kaip smagu užsidirbti pinigų.
Dirbdama ji išmoko būti atsakinga.
Nevėluoti ir dirbti stropiai.
Prie Vilniaus yra „Lobių dirbtuvės“.
Apie jas pasakojo darbuotojai Andrius.
Andrius džiaugiasi.
Kad į dirbtuves ateina kasdien.
Kaip į tikrą darbą.
„Lobių dirbtuvių“ vadovė Vytautė Paškevičiūtė pasakojo.
Kaip kūrėsi dirbtuvės.
Ką darbuotojai ten veikia.
Ir kaip jaučiasi žmonės su negalia.
Visus darbuotojus kasdien vienija darbas.
Visi dirba kartu.
Stengiasi gaminti labai gerus daiktus.
Kad žmonės norėtų juos pirkti.
Ir naudotų.
„Lobių dirbtuvės“ dalyvauja įvairiose šventėse.
Ir patys rengia susitikimus.
Juose dirbtuvių žmonės moko kitus.
Ir gali pasijusti šeimininkais.
Kurie taip pat gali pamokyti.
Ir globoti.
Žmonėms su negalia labai svarbu judėti.
Ir išeiti iš namų.
Todėl asociacija „Mirabilia“ rengė šokių projektą.
Jis buvo skirtas vaikams su negalia.
Šokti mokė Rita Žogelė.
Apie šokius pasakojo Mindaugas ir Laura.
Taip pat Lauros mama Nida.
Vadovė sakė, kad ieškojo.
Ar Lietuvoje vaikai su negalia kur nors gali šokti.
Ir ji tokios vietos nerado.
Tad surengė pamokas pati.
Rita Žogelė norėtų.
Kad atsirastų daugiau mokytojų.
Kurie galėtų mokyti šokti žmones su negalia.
Nes tai labai patiko visiems dalyviams.
Visi mokėsi padėti vieni kitiems.
Mokėsi būti atsakingi.
Mama Nida pasakoja.
Kad iš pradžių buvo nelengva įkalbėti dukrą.
Bet kai pradėjo šokti.
Mergaitė pati laukdavo pamokų.
Laura vaikšto su lazdele.
Bet šokdavo be lazdelės.
Nes jai taip buvo geriau.
Mama labai stebėjosi.
Mindaugas mėgo šokti nuo vaikystės.
Mokykloje jis lankė būrelį.
Bet suaugęs nebedrįso eiti į kolektyvą.
Jam gaila, kad projektas baigėsi.
„Mirabilios“ vadovė jį ramina.
Kad sugalvos ką nors naujo.
Vida Adomaitienė ir Valerijus Denisovas įkūrė centrą „Eik“.
O Alytuje pristatė eisenos treniruoklius.
Ir triračius „Race Runner“.
Jie tinka žmonėms su įvairiomis negaliomis.
Daug žmonių juos jau išbandė.
Su šiais treniruokliais žmonės daro taisyklingus judesius.
Todėl tai labai padeda.
Ypač turintiesiems cerebrinį paralyžių.
Jiems tokia mankšta padeda atsipalaiduoti.
Leidžia laisviau judėti.
Su specialiais triračiais žmonės gali bėgti.
Ir dalyvauti varžybose.
Sportas pagerina sveikatą.
Ir nuotaiką.
Nes suteikia gerų įspūdžių.
Susitikimo dalyviai kalbėjosi ir mažesnėse grupėse.
Kaip vaikus su negalia geriau priimti į darželius ir mokyklas.
Kaip suteikti darbą daugiau neįgaliųjų.
Kaip įtraukti jų artimuosius į bendruomenės gyvenimą.
