Ir gauti tokias pat paslaugas kaip kiti.
Ar Lietuvoje tai įmanoma?
Ar visi neįgalieji gali pakliūti, kur nori?
Ar gauna visą reikiamą informaciją?
Apie tai kalbėjosi turizmo srities darbuotojai.
Kurie rūpinasi kelionių reikalais.
Ir keliaujančių žmonių pramogomis.
Taip pat pokalbyje dalyvavo valdžios žmonės.
Ir neįgaliųjų atstovai.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė yra Ginta Žemaitaitytė.
Ji sako.
Kad žmonės su negalia dažnai negali gauti to paties.
Kaip neturintieji negalios.
Dažniausiai jiems nepritaikyta aplinka.
Todėl jie negali daug kur patekti.
7 metus internete yra žemėlapis.
Jame sužymėtos lankomos vietos.
Kurios yra pritaikytos žmonėms su negalia.
Ginta Žemaitaitytė apgailestauja.
Kad daug įdomių vietų nepritaikytos žmonėms su negalia.
Ten nėra liftų ir keltuvų.
Nėra reikalingų aikštelių.
Dažnai durys būna per siauros.
Meno kūriniai išdėlioti per aukštai.
Labai mažai žinių teikiama gestų kalba.
Žmonėms su intelekto negalia niekas nepapasakoja.
Kartais aplinka atrodo pritaikyta.
Bet tai padaryta nevykusiai.
Ir neįgalieji vis tiek negali pasinaudoti.
Bet pritaikyti aplinką yra būtina.
Nes tai padeda žmonėms jaustis visaverčiais.
Kai kurie gidai nežino, kaip bendrauti.
Jei jų ekskursijoje yra žmogus su negalia.
Gidai yra žmonės, kurie pasakoja apie įdomias vietas.
Ir veda žmonių grupes jų apžiūrėti.
Tada Ginta Žemaitaitytė pataria tiesiog pasitikėti.
Nes žmonės su neįgaliųjų vežimėliais patys žino.
Ką jie gali.
Ir kaip su jais geriausia elgtis.
Ji paaiškino.
Kad negalima stumti neįgaliojo vežimėlio.
Jeigu žmogus to neprašė.
Negalima ant vežimėlio dėti krepšių.
Ir kitų daiktų.
Bendrija „Vilniaus viltis“ vienija žmones su sutrikusiu intelektu.
Jai vadovauja Birutė Šapolienė.
Ji sako.
Kad ir šie žmonės mėgsta keliauti.
Keliaudami jie pramogauja.
Kartu mokosi daugelio dalykų.
Šiems žmonėms irgi iškyla problemų.
Turinčiuosius intelekto negalią turi lydėti kitas žmogus.
Reikalingas žemagrindis autobusas.
Kelionių organizatoriai turėtų žinoti.
Kaip bendrauti su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis.
Ir su autistais.
Kaip elgtis, jei nutinka kas netikėta.
Svarbiausia šiuos žmones aptarnauti taip pat.
Kaip ir kitus.
Nes jie tai vertina.
Ir mėgsta.
Kai su jais elgiasi pagarbiai.
Svarbu kalbėti su pačiu žmogumi, kuris turi negalią.
Ne su jį lydinčiu asmeniu.
Kalbėti reikia trumpais sakiniais.
Ir aiškiai.
Kad jie suprastų.
Ir leisti jiems patiems nuspręsti.
Nesutrikti, jei jie pasielgs netikėtai.
Kelionių rengėjai turi žinoti.
Kad lėktuve neįgalusis norės sėdėti šalia artimo žmogaus.
Jam taip bus ramiau.
Viešbutyje reikėtų pasiūlyti tylesnį kambarį.
Kad žmogus su negalia geriau pailsėtų.
Vilniaus kurčiųjų centro lektorius Arūnas Bražinskas papasakojo apie gestų kalbą.
Nes Lietuvos žmonės dažnai nežino.
Kaip susikalbėti su kurčiaisiais.
Švedijoje gestų kalbos pamoko vaikų darželyje.
Kad jau vaikai žinotų.
Kaip susikalbėti su negirdinčiais žmonėmis.
Arūnas Bražinskas pasakojo.
Kad kalbant su kurčiuoju labai svarbu žiūrėti į akis.
Reikia du kartus paliesti kurčiam žmogui petį.
Jei nori atkreipti dėmesį.
Ekskursijoje ar kitur negalima užstoti gestų kalbos vertėjo.
Jiems įprasta rodyti pirštu į daiktus ar žmones.
Viešbučiuose jiems turėtų būti šviesos skambučiai.
Nes garso kurtieji negirdi.
Liepojos aklųjų asociacijai vadovauja Maris Ceirulis.
Liepoja yra Latvijos miestas.
Jis yra prie jūros.
Ir čia vasarą suvažiuoja daug žmonių.
Šiame mieste daug dėmesio skirta neregiams.
O neįgaliesiems pritaikytas net paplūdimys.
Tuo miestas didžiuojasi.
Liepojos aklųjų asociacijoje net koridorius yra ypatingas.
Jis labai gerai pritaikytas žmonėms su regėjimo negalia.
Palei visas sienas įrengti turėklai.
Durų rankenų lygyje įtaisytos specialios lentelės.
Ant kurių parašyta Brailio raštu.
Skelbimų lentoje Brailio raštu surašyti bendrijos įstatai.
Yra lentelės su informacija silpnaregiams.
Po seminaro Ginta Žemaitaitytė sakė.
Kad buvo labai naudinga pasidalyti žiniomis.
Ir kad kelionių organizatoriams turėtų būti aiškiau.
Kaip elgtis su neįgaliais žmonėmis.
Kaip dirbti, kad visiems būtų malonu.
