Įsikalbėjome. Jolanta papasakojo ne tik apie savo vaikus, anūkus, bet ir apie skaudžias netektis, praradimus, nelaimes, kurios neatėmė iš jos gebėjimo matyti gėrį, džiaugtis. Jolanta jau septynerius metus ant dešinės kojos nešioja protezą, tačiau apie negalią kalbėjomės mažiausiai.
Mano širdyje tebėra visi septyni vaikai
„Prieš trejus metus gimtadienio proga gavau iš vaikų didelę dovaną“, – sako Jolanta. Dvi savaites drauge su vyresniaisiais sūnumis ji praleido Anglijoje ir Škotijoje. Sūnūs, Artūras, Evaldas, Justinas, pakvietę mamą paviešėti Anglijoje ir Škotijoje, kasdien ją vežiojo po šalį. „Nuvažiuodavome per dieną penkis šimtus kilometrų, kartais net septynis šimtus“, – prisimena Jolanta.
Senas Škotijos pilis vaikai parodė, į kalnus buvo nuvežę, po įvairius miestus ir miestelius vežiojo. Dirba jos berniukai bulvių ir daržovių fabrikuose, algas laiku gauna, ir butus nuomojasi, ir pakeliauja, ir dar pinigėlių pasitaupo. „Praėjusių metų rugpjūtį visi vaikai buvo namo parvažiavę, dukra išbuvo ilgiausiai – mėnesį“, – džiaugiasi moteris ir mintimis grįžta į tuos metus, kai jos berniukai buvo maži.
„Gyvenome gražiame krašte, šalimais ežerai, Labanoro giria. Būdavo, keliu visus vyresnėlius ketvirtą ryto, ir į mišką – grybauti, mėlyniauti. Pusę savo pririnktų uogų vaikai suvalgo, pusę – parduodame... Pamiegam truputį – ir jau prie šieno. Gyvenome vienkiemy, tai vėlgi malkų prinešti, triušiams žolės prirauti – vis vaikų darbas. Kodėl septyni? Nežinau, patys pasirinko, kad turi gimti, aš savo gimdymų neplanavau“, – sako Jolanta. Ir pasakoja, kokie jos vaikai panašūs ir kartu skirtingi.
Artūras – iš pirmosios santuokos, savo tėvą pamatė tik per jo laidotuves, jau paauglys būdamas. Antrasis Jolantos vyras vaikų neskyrė, augino Artūriuką kaip savą, vienu metu net įsūnyti norėjo, bet šis vis dėlto tikrojo tėvo pavardę panoro pasilikti. O dvyniai Rimvydas ir Evaldas augo visiškai skirtingi. Evaldas švelnus kaip mergaitė ir darbštus, būdavo, neprašytas eina triušiams žolės rauti, o Rimvydas pasislepia ir neprišauksi. „Berniukai“, – šypteli motina ir vėl pasakoja.
Justinas, jos ketvirtasis, augo visiškai nepanašus į brolius: visų lentynos spintose suverstos, knygos bet kaip sumestos, o Justino – tvarka, net simetriškai daiktelius susirikiuodavo. Paskui į pasaulį atkeliavo Andrius. Apie jį Jolantai kalbėti labai sunku. Ji tebejaučia sūnaus buvimą, nors jau dveji metai, kaip jis pasitraukė iš gyvenimo. „Man jis niekur neišėjo, mintimis pasikalbu su juo dažniau negu su kitais vaikais.
Berniukiškoji Toma
Kai širdin pasibeldė šeštasis kūdikėlis, Jolanta net nedrįso pagalvoti, kad dukrelės susilauks, nors taip jos norėjo ir vardą buvo išrinkusi – Toma. Aplinkui mergaičių tokiais vardais niekas nekrikštijo. O Toma tarp brolių augdama tik berniukiškus žaidimus žaidė.
Kartą krikštatėviai padovanojo jai lėlę, tokią dailią, raudonais drabužėliais apvilktą, – kad šveis į bidoną su vandeniu: „Nežinot, ką man dovanoti!“ Batais jos neapausi, visą vasarą tik basomis lakstydavo, po medžius karstydavosi. Bet augdama keitėsi – ir kasas augino, ir pasipuošt norėjo. „Gera mano mergaitė, ramaus būdo užaugo.“ Dabar Toma Vokietijoje darbuojasi, vieno graiko restorane salotas gamina.
Gaisras
„Dirbau Vilniuje, vienas iš vyresniųjų sūnų – taip pat. Į namus važiuodavom savaitgaliui, kartais ir vidury savaitės parlėkdavau, tuomet turėjau automobilį, pati vairavau. Tą rytą vyro telefono skambutis tarsi verdančiu vandeniu perpylė: „Degam, lėk namo!“ Jolanta paskambino Vilniuje dirbusiam sūnui ir abu į Saldutiškį, o namai liepsnose pleška... „Nieko nespėjome išnešti, bet džiaugėmės visi gyvi likę“, – sako moteris ir šiltai pasakoja, kaip juos, padegėlius, globojo kaimo žmonės: nešė maisto, drabužių, vežė baldelius, kokius kas turėjo.
Padėjo kuo galėjo ne tik pažįstami, kaimynai, bet ir tolimesnių kaimų vyrai ir moterys, kurių Jolanta niekada ir sutikusi nebuvo. Vienas tuščio buto daugiabutyje savininkas, geras bičiulis, leido šeimai pagyventi jo bute. „Vėliau, kai kompensaciją gavome, nusipirkome iš jo tą butą, – pasakoja Jolanta. – Vieną kambarį atidavėme tėvui, o dviejuose mes su vaikais įsikūrėme.
Ne tik sunku, bet ir be galo skaudu buvo, juk sudegė viskas, ką turėjome, ligi skiautelės. Daiktų per laiką gali ir vėl užgyventi, o širdžiai brangių nuotraukų, vaikų piešinių, jų plaukelių sruogyčių, pieninių dantukų – tų šeimos brangenybių – kitomis nepakeisi...“ Bet namus vaikams Jolanta vėl kūrė: pati mezgė, siuvo, kad kuo daugiau savų daiktelių namuose atsirastų, svetimi, kad ir iš širdies dovanoti, vis vien ne tas pat kaip savi... O nelaimė jau stovėjo už kampo ir grūmojo: „Dabar tai jau nebeištversi!“
Susigyvenau ir su „nauja koja“
Jolanta apie ligas mažiausia norėtų pasakoti, bet negi jas, nelabąsias, kišenėje paslėpsi. Spąstus paspendė onkologinė liga – teko daryti operaciją. Su sunkia liga Jolanta susitvarkė, bet tuomet išlindo diabetas. „Ta cukraligė, matyt, seniai mano organizme tūnojo, – sako moteris, – bet nei aš per daug dėmesio į ją kreipiau, nei daktarai ją matė.
Na, būdavo, pavargstu, troškulys kankina, bet juk tokia šeimyna – pinigą uždirbti reikia, vaikus mokyklon išruošti, kada apie save begalvosi. Dabar tris kartus per dieną susileidžiu insuliną ir gyvenu kaip visi normalūs žmonės. Nedrebu prieš save saldų pyragaitį išvydusi, paragauju ir, kaip matot, gyva. O ta didžioji bėda gal ir būtų nenutikusi, bet vis tas gaisras...“
Tvarkydama gaisravietę, Jolanta susižeidė koją, stiklas įlindo, o kad žaizda darosi, tik kitą dieną pajautė. Žaizda vis negijo, važinėjo į Uteną pas daktarus, gydėsi, bet koja tik tino, žaizda pūliavo. Dvejus metus daktarai gelbėjo Jolantos dešinę koją, drenus dėjo, o vieną dieną pasakė, kad kviečia iš Vilniaus profesorių.
„Pajutau, kad kažkas dabar bus“, – sako Jolanta ir prisipažįsta, kad, nors ir kiek buvo išsikankinusi, vis tikėjosi geresnės pabaigos. O profesorius tiesiai paklausė: „Tai kaip – gyvybė ar mirtis?..“ „Gyvenimas!“ – pro ašaras suriko moteris, supratusi, kad koją vis dėlto teks nupjauti.
„Palatoje moterys klausė: „Ko tu neverki, juk koją iki pusės blauzdos nupjovė?“, o aš sakau – koją nupjovė, bet širdis savo vietoje. Aš dar anūkų vestuvėse šoksiu! Jeigu būčiau tik sėdėjusi ir ašaras varvinusi, dabar tik vežimėlyje ir judėčiau, bet vos uždėjo protezą, tuojau ėmiau mokytis vaikščioti.
Tik dvi dienas ramentais ramsčiausi. Paskui mečiau juos į šalį ir pradėjau be jokių lazdų eiti. Išmokau tą protezą ir prisisegti, ir nusisegti, kai po dušu maudausi ar miegoti einu. Susigyvenome mudu su juo. Paprausiu, paglostau, dabar jis – mano kūno dalis. Nebūtų kojos amputavę, tai ir į neįgaliųjų dienos centrą Vilniuje nebūčiau atėjusi“, – juokauja Jolanta, o akyse žiburiukai šokinėja.
Gėlių gatvėje – antri namai
„Neįgaliųjų dienos centras – man kaip antri namai, – sako Jolanta. – Kurią dieną galvoju – pailsėsiu, bet nepajuntu, kaip pradedu ruoštis ir – pro duris.“
Ten tiek veiklos, o jos Jolantai taip reikia. „Ansambliuke dainuoju, Gyvojo skaitymo teatre vaidinu, neseniai Kaune koncertavome, Alytuje, – pasakoja moteris. ‒ Kai statėme pjesę „Žalias, žalias obuoliukas“, net susigraudinau skaitydama apie neparastą obels meilę berniukui.“ Dainuoti Jolanta mėgsta nuo mokyklos laikų, kai chorą lankė.
„Dukra labai gražų balsą turi, – pasigiria ir vėl apie neįgaliųjų dienos centrą kalba: – Mokomės pinti iš vytelių, riešines megzti.“ O jai taip knieti viską išbandyti, vis ko nors nauja išmokti. Ir dekupažo mokėsi, ir vilną vėlė, bet karoliukai labiausiai patraukė, pažįstami prašo, kad suvertų dovanoms, o ir pati visada dovanų turi. Jolanta dabar dirba knygrišykloje, bet kai tik gali, tuojau į Gėlių gatvę skuba.
Ten ir moterys tokios geros. Rūta Čepienė ne tik Jolanta, bet ir jos pagranduku Pauliumi rūpinasi, vis paklausia, kaip tas mūsų vaikas, o tam vaikui jau dvidešimt. „Tiek daug gerų žmonių aplinkui“, – vėl džiaugiasi Jolanta. Prisipažįstu, kad žaviuosi jos stiprybe ir klausiu: „Kaip pajėgėt tiek ištverti ir dar tebemokėti džiaugtis, kurti?“
„Ką Dievas man siunčia – tas mano, svarbu tik pačiam savęs neužsitamsinti, mokėti, kai reikia, į save pačią įsikibti ir pasilaikyti, o paskui ir vėl eiti. Sykiais lėčiau, sykiais greičiau“, ‒ atsako Jolanta ir žvaliu žingsniu nuskuba į šventę.
