Tėvai kaip vienas kumštis
Sužinojusios apie vaiko negalią, šeimos susiduria su itin didele psichologine įtampa, stipriomis neigiamomis emocijomis. Pyktis, nežinomybė, savęs kaltinimas, baimė dėl rytdienos, rūpestis dėl ateities. Šiuos etapus dažniausiai praeina visos su vaiko negalia susidūrusios šeimos. Didžiausią nerimą kelia neaiškios vaiko ateities perspektyvos.
Susidūrus su neganda, labai svarbus tėvų tarpusavio bendravimas. Moralinis palaikymas, psichologinė parama vienas kitam ir noras pagelbėti savo kūdikiui suvienija vaikelio mamą ir tėtį bendram tikslui. Psichologinei įtampai pasiekus aukščiausią tašką, tėvai gali atsiremti į vienas kito petį. Visi žinome posakį, kad „vienas lauke ne karys“. Taip, dviese lengviau. Vienas kitą palaikantys tėvai, tvirti jų santykiai, sukuria teigiamą atmosferą visiems šeimos nariams.
Stresas, kurį sukelia vaiko negalia, gali suardyti šeimos stabilumą, tapti nuolatinių konfliktų priežastimi. Taip, kaip tėvai susitvarko su šiomis problemomis, priklauso nuo tėvų psichologinių ypatybių, vaiko negalios sunkumo, nuo to, kiek paramos šeimai teikia draugai, giminės bei specialistai.
Motinos ašaros, bemiegės naktys, stresas, įtampa, nuolatinė baimė sutrikdo įprastą šeimos atmosferą. Psichologai sako, kad tokie išbandymai atskleidžia tikruosius vyro ir moters santykius. Atlaikius sunkumus, šeimos santykiai tampa tvirtesni ir brandesni.
Išsigąsta stiprioji lytis
Deja, bet ne visos šeimos išlaiko tokį išbandymą. Neretai sutuoktiniai savo poreikių nepatenkinimą suvokia kaip meilės stoką. Kartais vienas iš tėvų jaučiasi nelaimingas, vienišas, negali pakankamai išreikšti savo sielvarto ir liūdesio. Kartais motina pernelyg derinasi prie vaiko poreikių, taip nejučia nutoldama nuo vyro. Tėčiai nusišalina nuo vaiko priežiūros, nepakeldami gėdos, rūpinimosi vaiku ir jo motina naštos, nesusidoroja su sunkia emocine šeimos aplinka.
O kas atsitinka, kai vyras negali susitaikyti su susidariusia situacija, kai jam šis išbandymas pasirodo per sunkus, neįveikiamas? Jis palieka šeimą, pasitraukia pačiu sunkiausiu momentu.
Lietuvos asociacija „Gyvastis“ vienija žmones, laukiančius kokio nors organo persodinimo operacijos (inksto, kepenų, širdies, plaučių), taip pat ‒ tuos, kurie gyvena persodinto organo dėka. Tarp sergančiųjų yra vaikų, kuriuos augina vienišos mamos.
Tėvo pagalba perkama
Bendraujant su vienišomis mamomis tenka išgirsti, atrodo, nesuvokiamų dalykų. Odeta (vardas pakeistas), auginanti sūnų po inksto transplantacijos ir protinę negalią turinčią dukrą, pasakoja, kad kaskart, prireikus sūnų vežti tyrimams į Vilnių ar Kauną, ji turi vaiko tėvui apmokėti kelionės išlaidas. Kadangi ji pati nevairuoja, kito pasirinkimo nėra. Sumoka ne tik už kurą, bet ir už vaiko tėvo gaišatį. Kalbėti apie tėvo pareigą ar moralę šiuo atveju net neverta. Žinant, kad vaikus su negalia auginančios mamos dažniausiai nedirba, ir pagrindinės jų pajamos – vaiko neįgalumo pašalpa, išgirdus tokius pasakojimus, darosi baisu.
Vienija bendras stogas
Kita mama, pavadinkime ją Laima, pasakoja, kad jiems su vyru oficialiai išsiskyrus, gyvenimas nepalengvėjo. Buvęs vyras, trijų vaikų tėvas (tarp jų vieno ‒ su negalia) patogiai įsitaisęs žmonai priklausančiame bute. Lyg ir išsiskyrę, bet gyvena po vienu stogu. Šios šeimos situaciją žino ir vietos savivaldybė, Vaiko teisių apsaugos skyrius, policija. Tačiau situacija negerėja – niekur nedirbantis, daug metų nuo alkoholio priklausomas vyras nepajudinamai gyvena buvusios žmonos bute.
Nepamiršta pamokslauti ir mokyti buvusią žmoną
Jurgita (vardas pakeistas) pasakoja, kad vyras paliko, kai po vaiko gimimo paaiškėjo, kad šio sveikatos būklė labai sudėtinga, o tikimybė, kad jis sulauks kepenų transplantacijos, maža. Kepenų donore tapo pati Jurgita. Mažyliui transplantacija buvo atlikta Lenkijoje. Dokumentų tvarkymas, begalė tyrimų, sunki vaiko būklė ir finansinės paramos paieškos (Valstybinė ligonių kasa apmoka pačią operaciją, tačiau ilgu, kartais net keletą mėnesių trunkančiu pragyvenimu svečioje šalyje reikia pasirūpinti patiems) užgulė vienišos mamos pečius.
Net kelios mamos sutartinai patvirtina, kad iš tėvelių negauna ne tik jokios pagalbos, bet net ir alimentų vaiko priežiūrai. Gerai, jei yra vaiko seneliai ar kiti giminaičiai, galintys padėti mamai ir vaikui ne tik morališkai, bet ir finansiškai.
Dar viena vieniša mama pasakoja, kad vaiko tėvas, neprisidedantis prie vaiko išlaikymo ir auklėjimo, nepamiršta pamokslauti ir mokyti buvusią žmoną. Jis nesutinka su medikų paskirtu gydymu, priekaištauja, kad ne pas tuos gydytojus lankosi, ne tokiu maistu maitina vaiką.
Vienišos mamos
Vienišos mamos turi prisitaikyti prie situacijos. Pirmiausia jos ieško, kaip padėti savo vaikui. Jos nejaučia nuoskaudos, kad išdavė tas, kuriuo tikėjo, paliko artimiausiu buvęs žmogus. Jos randa stiprybės pasirūpinti vaikeliu ir savimi. Jos tarsi užauga ir sustiprėja.
Vaiko su negalia mamoms tenka nemaža našta. Jos atsakingos už vaiko globą, specialiųjų jo poreikių tenkinimą, visus buities rūpesčius ir rūpinimąsi kitais vaikais.
Sakoma, kad išbandymai skiriami tik tiems, kurie gali juos atlaikyti. Todėl vienišoms mamoms, pasiaukojamai auginančioms vaikus su negalia, linkime ne tik stiprybės, tikėjimo ir begalinės vilties, bet ir aplinkinių (taip pat ir valdžios institucijų) pagalbos.
