Kokio amžiaus buvai, kai Tau atlikta kochlearinės implantacijos operacija? Ar prieš operaciją buvai kurčias ar stipriai neprigirdintis? Ar operacija padėjo?
Dabar man 27-eri. Operacija atlikta 2014 metų balandžio viduryje. Konsultantų – medikų, audiologų, technikų padedamas jai pradėjau ruoštis 2013 metais.
Nuo mažens negirdėjau viena ausimi, tad garsų pasaulis man pažįstamas. Paskui apkurtau. Ir per 16 metų pamiršau, kas kaip skamba. Tiesa, esu nešiojęs klausos aparatus, bet ne visą laiką, nes man jie nepatiko. Likus metams iki operacijos gydytojų liepimu vėl turėjau pradėti nešioti klausos aparatą, kad priprasčiau prie garsų ir nebūtų šoko.
Po operacijos reikėjo mėnesį laukti, kol užgis žaizda. Tik tada buvo galima aktyvuoti procesorių. Pirmas įspūdis buvo nenusakomas. Žinau, kad žmogui, besiremiančiam vien savo klausa, atrodo, kad garsas patenka pro ausį. Bet čia... viskas skamba tiesiog galvoje. Specialistės nurodymu, netrukus po operacijos man buvo atliktas klausos tyrimas. Be jokios „pagalbos“ girdėjau 110 dB, su klausos aparatu – 80 dB, na, o „naująja“ bionine ausimi girdžiu 33 dB stiprumo garsus. Skirtumas, manau, tikrai ryškus.
Po aparato įjungimo kas du mėnesius turiu vykti į Kauną pas specialistus. Jie vis perprogramuoja procesorių, pamažu didindami jautrumą garsui. Nešiodamas paprastą klausos aparatą mašinos burzgimą girdėdavau nelabai gerai. O dabar girdžiu net vėjo nešamo sauso lapo šnaresį. Tiesa, telefonu dar nekalbu. Nepasiekiau tokio lygio.
Kokias kalbas dabar vartoji? Kuri yra pagrindinė?
Vartoju tiek lietuvių, tiek lietuvių gestų kalbą. Abi man yra priimtinos. Pasirenku pagal tai, kur kokios reikia.
Ar tiesa, kad kurtieji nuo Tavęs nusigręžė, kai ryžaisi implantacijos operacijai?
Man dar tik besidomint kochleariniais implantais, pasipylė bauginimai ir patyčios. Buvo bandoma vaizduoti implantą kaip didžiausią baubą. Pavyzdžiui, iš „Youtube“ tinklo ištrauktais vaizdo filmukais, kuriuose rodoma, kaip kūdikiui aktyvuojami implantai, ir šis pradeda verkti. Kurtieji sakydavo: „Matai, kaip jam skauda, kaip verkia?..“ Tačiau dabar, kai esu tai patyręs, galiu pasakyti, kad filmuke užfiksuotas ne skausmas, o šokas, kai kūdikis pirmąkart išgirsta pasaulį. Nekreipiau į visa tai dėmesio jau tada. Tiesą sakant, tokia reakcija tik sustiprino mano ryžtą.
Kaip manai, kodėl kai kurie negirdintys žmonės taip reagavo?
Senovėje žmonės nežinojo, kad Saulė yra tiesiog milžiniška žvaigždė. Taip ir kurtieji. Dažniausiai prisiklausę iš lūpų į lūpas perduodamų bauginamų istorijų jie tiki mitais. Užsienyje implantai jau įprasti. O mūsų kurtieji – labai uždara bendruomenė. Kuo nepasitiki, apie ką girdėjo nors vieną blogą žodį, to niekaip nepriims. Kurčiųjų klausinėjamas keistų dalykų apie implantus, girdėjimą, pamažu supratau, kad juos baugina garsų pasaulis. Pasaulis, kurio jie nepažįsta. Jie bijo, kad nesusiorientuos, neprisitaikys ištraukti iš saugaus, tylaus kiauto. Jiems galbūt atrodo, kad naudos iš viso to turi tik daktarai ‒ iš operacijų kraudamiesi turtus. Jie bijo, kad operacija pažeis smegenis.
Ar liūdėjai netekęs buvusių draugų? O gal pamažu jie vėl sugrįžo?
Turiu patikslinti, mane įžeidinėjo ne draugai, o žmonės, kuriuos pažinojau tik iš matymo. Jie darė tai man už nugaros. Susitikę kreipė akis į šalį ir elgėsi tarsi nieko nebuvę. Draugai mane gynė: „Toks tavo pasirinkimas. Mes nieko negalim sakyti, nes tai tavo gyvenimas.“ Taip yra ir dabar. Daugelis mano draugų „nemėgsta“ implantų kaip ir tie, iš matymo pažįstami, bet jie neįžeidinėja. Jie net neužsimena apie implantus. Draugams jie tiesiog netrukdo. Juk implantą nešioju aš, ne jie.
Ar nesigaili, kad darei operaciją?
Prieš penkerius metus per klasės susitikimą nusprendėm, kad būtų šaunu, jei į butelį „uždarytume“ raštelius su norais. Šiemet nutarėm indą atidaryti. Buvę bendraklasiai per susitikimą džiaugėsi, kad jų norai išsipildė. Mano irgi. Aš norėjau klausos.
Ar sunku buvo išmokti girdėti garsus?
Dar besiruošiant operacijai specialistai sakė, kad implantas nėra stebuklas. Jį įdėjus aš iš karto puikiai negirdėsiu. Įspėjo, kad būsiu kaip kūdikis – reikės visko mokytis nuo nulio. Po truputį. Žingsnis po žingsnio. Sakė, kad vieni girdėti išmoksta per kelis mėnesius. Kitiems ir penkeriu metų negana. Man dar reikia daug mokytis. Bet šito aš nebijau.
Ar Tau po operacijos neskauda galvos, ar nepablogėjo savijauta? Ar nejauti kokių nors nepatogumų?
Galva svaigo ir ją skaudėjo gerą mėnesį po operacijos. Bet, manau, kad tai normalu – tiesiog tokie operacijos padariniai. Po kurio laiko viskas grįžo į įprastas vėžes. Tik buvo truputį sutrikusi koordinacija. Neįtikėtina, ką gali padaryti keli papildomi gramai svorio vienoje galvos pusėje! Nuolat truputį svirdavau į kairę. Tačiau pamažu ir tai susitvarkė. Dabar galvą skauda nebent tada, jei prastai išsimiegu arba... po baliaus. Šiaip viskas puiku. Ar susiradai girdinčių draugų? Ar turi ir kurčiųjų, ir girdinčiųjų? O gal daugiau laiko leidi vienas? Arba, pavyzdžiui, klausydamasis muzikos?
Turiu ir vienokių, ir kitokių draugų. Bet girdintieji gyvena toliau. Retai juos matau. Todėl daugiau laiko leidžiu su kurčiaisiais. Tai reiškia, kad mokytis girdėti sakytinę kalbą progų turiu nedaug. Be to, iš visiško kurtumo periodo iki šiol liko kompleksas, dėl kurio bijau megzti naujas pažintis su girdinčiaisiais. Tačiau tikiuosi įveikti šią baimę.
Muzika – mano aistra. Dar nešiodamas klausos aparatą su geriausiu draugu eidavau į koncertus. Aplankiau „Scorpions“, „Accept“, „ Depeche Mode“, Marilyn Manson, Michaelio Angelo Batio koncertus. Dievinu roką ir metalą. Šių žanrų muzika mane „užveda“. Darbe galiu valandų valandas klausytis muzikos, sujungęs specialiu laidu klausos aparatą su telefonu. Gaila tik, kad telefonas dėl to greit išsikrauna.
Ką norėtum pasakyti kurtiesiems, kurie su Tavimi ne visai gražiai elgėsi?
Nieko nenoriu jiems pasakyti. Jei jiems patinka gyventi su savo baimėmis, prisiklausius visokių gandų, tegul taip ir gyvena. Nekreipiu į juos dėmesio.
Ką norėtum pasakyti tiems, kurie abejoja dėl operacijos?
Domėtis ir klausti – gydytojų, galbūt tų, kurie jau naudoja implantą. Nesidrovėti parašyti net pačiam implantų gamintojui. Ir, aišku, pasiteirauti savęs – ar tikrai noriu girdėti. Čia, manau, galioja tas pats dėsnis kaip tatuiruotei. Meistrai sako: „Abejoji? Vadinasi, dar ne laikas.“
