Užaugusios dvikalbėje šeimoje
Orinta dirba Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centre. Ji yra asmeninė asistentė. „Darbas Kurčiųjų reabilitacijos centre man tarsi hobis“, – pasakoja Orinta, Lietuvos edukologijos universitete studijuojanti socialinius mokslus.
Jiedvi su sese „užaugo“ šiame centre, gerai pažįsta kiekvieną jo kampelį, nes šiame centre dirba jų mama.
„Kurčiųjų pasaulis yra ir mūsų pasaulis, – pasakoja Orinta, – nes abu mūsų tėvai – kurtieji, jų draugai taip pat kurtieji, iš mamos pusės kurti yra abu seneliai, brolis, dėdė.“ Tad nuo pat ankstyvos vaikystės Orinta ir Otilija gerai žino apie visus mažus ir didelius sunkumus, su kuriais susiduria žmonės, turintys klausos negalią. Kai kas nors seserų klausia, ar jų vaikystė buvo kitokia nei vaikų, turinčių girdinčius tėvus, jos atsako klausimu: o kaip jaučiasi vaikas, kai vienas iš tėvų kalba rusiškai, angliškai ar kokia nors išvis Lietuvoje negirdėta kalba, o kitas lietuviškai? Gestų kalba yra tokia pat kaip ir kitos kalbos. Mes, girdintieji, galime jos išmokti, o kurtieji kalbėti taip, kaip mes, deja, neišmoks.
„Kai pradėjau kalbėti, tėvai man rodydavo kokį nors daiktą, na, kad ir šaukštą, ir gestą, kuris reiškia tą daiktą“, – pasakoja Orinta. Ji labai anksti pradėjo lankyti darželį, o ten savaime išmoko kalbėti žodžiais. Orintai buvo penkeri, kai gimė sesė. Su tėvais mažoji kalbėjosi gestais, o su seserimi ‒ žodžiais. „Taip ir augome dvikalbėje šeimoje“, – sako sesės.
Neišskiriamos sesės ir mažosios pagalbininkės
Abi seserys labai artimos. Kai Orinta ištekėjo ir apsigyveno pas vyro tėvus, jiedvi pradėjo valandų valandas kalbėtis telefonu, o ir pabūti drauge stengiasi kuo dažniau. „Nepaprastai artimas ryšys atsirado vaikystėje, nes tik mudvi abi galėdavome pasikalbėti apie savo mergaitiškus rūpesčius, – pasakoja Otilija. – Tačiau nuo pat mažų dienų buvome tėvams ne tik dukrelės, bet ir padėjėjomis: lydėdavome juos pas notarą, padėjome tvarkyti dokumentus, kai jie pirko butą. Mums, dar mažoms, būti tėvų ir girdinčiųjų pareigūnų tarpininkėmis buvo savaime suprantama kaip kitiems vaikams, dažnai net suaugusiems, įprasta yra nuolatinė tėvų globa... Padėti reikėjo ne tik tėvams, bet ir abiem negirdintiems seneliams ar kitiems giminaičiams.“
Kai mirė mergaičių senelis, Orintai buvo devyniolika metų, Otilijai ‒ keturiolika. Tada pirmą kartą abi rūpinosi laidotuvėmis. „Tokios patirties dar nebuvome turėjusios: pirkome karstą, tarėmės dėl duobės kapinėse ir daugelio kitų dalykų. Nejaukiai prisimenu tą laiką, nes senelį labai mylėjome. Nors jis negalėjo sekti mums pasakų kaip kiti seneliai, nevaikščiojo su mumis į kiną, bet senelio buvimas teikė savotišką saugumo jausmą“, – prisimena Otilija. Dabar močiutė gyvena viena, Otilija ją dažnai lanko, nes mokosi netoliese.
„Tėvelius turime pačius nuostabiausius“
„Mūsų tėvai visada buvo mums labai atidūs, klausdavo, kaip sekasi, noriai bendraudavo su mūsų draugais, o šiems buvo smalsu, kaip čia mes susikalbame su tėvais gestais“, – pasakoja seserys. Nei Orinta, nei Otilija niekada nesijautė atstumtos draugų vien dėl to, kad tėveliai turi negalią. „Mūsų draugams ir pažįstamiems bendravimas su mūsų tėvais tarsi „šaradų“ žaidimas“, ‒ šypsosi Orinta „Kai nusipirkome butą, mūsų tėtis, o jis ‒ statybininkas, viską ten perstatė taip, kad mums būtų patogu gyventi.“
Otilija buvo dar visai maža, kai pradėjo važinėti su tėčiu žvejoti. „Tėtis mane išmokė ne tik žvejoti, bet ir važiuoti dviračiu, žaisti šaškėmis, daugelio kitų dalykų“, – sako ji. Merginos džiaugiasi, kad tėvai jas visada skatindavo skaityti, keliauti, mokytis naujų dalykų. Abu merginų tėvai vaidina kurčiųjų teatre, daug keliauja.
Iš vaikystės merginos prisimena tik vieną nemalonų įvykį. „Mūsų tėtis, kaip ir daugelis kurčiųjų, vairuoja automobilį. Nepamenu, kas ten buvo, gal greitį viršijo, gal ne ta juosta važiavo, bet mus sustabdęs policininkas pradėjo ant tėčio rėkti. Mes puolėme sakyti, kad jis negirdi. Policininkas nepatikėjo ir, prikišęs garsiakalbį tėčiui prie pat ausies, smarkiai suriko. Tėveliui nesureagavus, policininkas suprato, kad jis iš tikrųjų negirdi.“
Mama išsklaido sunkias mintis
Orinta prisimena, kad jos vyrui iš pradžių susikalbėti su būsimais uošviais buvo sudėtinga, bet visi labai stengėsi ir pamažu pradėjo suprasti vieni kitus. „Mes su vyru apie tai nekalbame, bet kiekvieną kartą pagalvojame: kai susilauksime vaikelio, ar jis girdės?“ – sako Orinta. Jos mama, pajutusi dukros išgyvenimus, kartą jai pasakė: „Negalvok apie tai, kaip Dievas duos, taip ir bus.“
„Iš tiesų, juk kurtieji ‒ tokie pat žmonės kaip ir visi kiti“, – sako seserys. Jų pažįstami kurtieji studijuoja universitete, Dailės akademijoje. Tereikia didelio noro, valios pastangų, ir galima daug pasiekti. Be to, mokslininkai nuolat sukuria naujų priemonių, padedančių girdėti turintiesiems klausos negalią. „Todėl paklausiau mamos ir nusiraminau“, – užbaigia pokalbį Orinta.
Abi sesės, kalbėdamos apie neeilinę savo patirtį, stebino vidine ramybe. Nuo ankstyvos vaikystės jos buvo ne tik dukterys, bet ir savo tėvų globėjos, todėl užaugo tvirtesnės, savarankiškesnės ir tolerantiškesnės.
