Gabi viskam
Aukštesnės jėgos, pagailėjusios Marinai besąlygiškos tėvų meilės, nerūpestingos vaikystės, dosniai apdovanojo talentais. Atrodo, ji moka ir gali viską: siuva, mezga, neria vąšeliu, velia iš vilnos, gamina įvairiausius rankdarbius iš plunksnų, siūlų, sages, apyrankes, piešia ant kūno, tapo ant popieriaus ar porceliano. Visa tai ji daro intuityviai, nesinaudodama eskizais ar brėžiniais. Sukurtus dirbinius moteris mielai dovanoja visiems, kurie jais susidomi. „Mano gabumai – iš Dievo. Kaip galėčiau už savo darbelius imti pinigus?“ ‒ stebisi Marina.
Niekada neįtartum, kad jaunatviškos, talentingos, gražios tiek išore, tiek vidumi moters širdyje – daugybė skausmo, nepasitikėjimo savimi. Atsinešto iš vaikystės, iš dienų, kuomet kitokio nei aplinkiniai vaiko gyvenimą kartino patyčios ir artimiausių žmonių nesupratimas; miela, šilta, simpatiška moteris, atrodo, užprogramuota laimei, džiaugsmui ir meilei.
Bėdos – iš vaikystės
„Pasaulį išvydau viename iš Sibiro miestų. Buvau netyčiukė. Tėvai daug dirbo ir neturėjo laiko vaikams. Niekada nesijaučiau mylima. Visada buvau kitokia, kentėjau dėl savo kitoniškumo. Nuolat tūnojau pasislėpusi savo kamputyje. Yra toks posakis: „Visi mes – iš vaikystės“. Kaip tik iš ten – ir mano sielos nerimas“, ‒ kalba Marina.
Mažos mergaitės vargai prasidėjo jau pirmoje pradinės mokyklos klasėje. „Viską aplinkui mačiau savotiškai, tik man vienai suprantamais vaizdiniais. Nebuvo įdomu tai, ką dėstė mokytojai. Galbūt būčiau galėjusi mokytis kartu su visais, bet sausi mokslai netraukė. Išmargindavau piešinėliais ne tik sąsiuvinius, bet ir vadovėlius. Aplinkiniams toks elgesys, matyt, atrodė keistokas“, ‒ pasakoja moteris.
Mokytojai netruko nuspręsti: kitaip besielgianti Marina – atsilikusi. „Buvau išsiųsta į pagalbinę mokyklą, kur mokėsi kitokie vaikai. Pamenu: kol motina kalbėjosi su šios mokyklos direktoriumi, aš piešiau. Pripiešiau visą kalną piešinių. Net mokyklos direktorius nenorėjo patikėti, kad tie piešiniai – mano. Tačiau būtent menas, kūryba visada padėdavo užsimiršti, pabėgti nuo nemielos tikrovės“, ‒ skaudžiais išgyvenimais dalijasi Marina.
Mokykloje mergaitei sekėsi tie dalykai, kuriuos buvo galima suvokti bei išreikšti vaizdais. Visa kita jos nedomino. „Iš manęs tyčiodavosi ne tik vaikai. Skaudžiausia, jog tyčiodavosi ir mokytojai. Išradingai, be gailesčio. Štai vieną kartą, ilgai save drąsinusi, paklausiau biologijos mokytojos: ar skruzdėlės kada nors miega? Vietoj atsakymo sulaukiau patyčių audros. Dar dabar prisimenu žodžius, kokiais tuomet mane „apdovanojo“ mokytoja. Tokie dalykai atgula vaiko sieloje amžiams. Jų neįmanoma pamiršti“, ‒ graudinasi moteris. Savita, kitaip pasaulį matanti mergaitė mokykloje kliuvo visiems. Niekas nebandė jos suprasti, įsigilinti į jos vidinį pasaulį. „Kad ir ką darydavau – niekada nesulaukdavau pritarimo ar pagyrų. Kartą, dar būdama trečioje klasėje, nupiešiau Lenino portretą. Išėjo labai tikroviškas. Tačiau čia pat buvau iškviesta pas direktorių „ant kilimėlio“. Labai išsigandau. Direktorius man griežtai prisakė – piešti revoliucijos vadą tokiems kaip aš – šiukštu. Buvo ir baisu, ir skaudu“, ‒ vaikystės nuoskaudas iki šiol mena Marina.
Tik viena mokytoja kartą išdrįso paskatinti kitokį vaiką. „Tu – talentinga. Tavo gyvenimo kelias – kitoks. Eik juo nesidairydama“, ‒ pasakė ji, pasikvietusi mergaitę į savo namus. Šie supratingos pedagogės žodžiai mergaitei taip pat įstrigo visam gyvenimui.
Skaudino ir artimiausieji
Motina, užuot gynusi savo vaiką, jį dar labiau žlugdė. „Mano mama buvo buitinė alkoholikė. Ji gėrė viena. Vakarais. Vyną. Niekada nejutau motinos meilės. Niekada nesulaukiau supratimo ar palaikymo. Tik užgauliojimų ir patyčių, prie kurių jau buvau įpratusi. Po to, kai nukaršinau ir gražiai palaidojau savo gimdytoją, pasakiau sau: kartu su ja iškeliavo ir jos padaryti darbai. Tačiau dabar jau nelaikau nuoskaudos – juk Dievas, Biblija ragina visus mylėti, visiems ir viską atleisti. Te motinos siela ilsisi ramybėje“.
Net ir baigusiai mokyklos aštuonias klases Marinai nebuvo leista pasirinkti mėgstamos profesijos, eiti savo keliu. „Jokių menų“, ‒ išrėžė motina. Ir privertė mergaitę mokytis virėjos amato.
Marina greitai perprato ir valgio gaminimo paslaptis. Tačiau šis darbas jos netraukė. „Kur kas įdomiau buvo puošti patiekalus, gražiai padengti stalą. Valgio gaminimo įgūdžiai, be abejo, pravertė gyvenime. Iki šiol galiu draugus, šeimos narius vaišinti gardžiais patiekalais“, ‒ kalba moteris.
Lietuva – tikrieji namai
Į Lietuvą Mariną lemtis atvedė netikėtai. „Buvau dvidešimt šešerių, su mažu vaiku ant rankų, išsiskyrusi su pirmuoju vyru, kuomet susipažinau su lietuviu. Jis pasiūlė važiuoti į jo tėvynę. Nežinau kodėl, tačiau iš karto sutikau. Matyt, ne veltui – šį kraštą pamilau iš pirmo žvilgsnio. Man keista klausyti, kuomet lietuviai burnoja ant savo šalies. Lietuva – nuostabus kraštas“.
Per tris dešimtis nelengvų metų, praleistų Lietuvoje, jos nuomonė nepasikeitė. Sibirietė Marina myli Lietuvą labiau nei daugelis lietuvių. Ji ne tik kalba, bet ir skaito bei rašo lietuviškai. „Lietuviai – nepaprastai kultūringi, draugiški, mieli, geri, svetingi žmonės. Jūsų šventės – nuostabios. Jūsų muzika – šildanti sielą. Jūsų menas – įkvepiantis. Dabar jau retai prisimenu savo tikrąją gimtinę – kartais atrodo, kad esu ir gimusi čia. Visi esam Dievo vaikai, tad gimimo vieta ne tokia jau svarbi. Svarbu – neprarasti meilės ir tikėjimo“.
Skausmas nepaliko
Tačiau dar Sibire gimę dvasios „baubai“ nepaliko Marinos ir Lietuvoje. Niekur nedingo iš vaikystės atsineštas sielos skausmas, nemeilė sau. „Kuomet pirmą kartą patekau į psichiatrijos kliniką, pasakiau sau: „Va čia tau ir vieta, Marina. Pagaliau gavai tai, ko nusipelnei“. Visą gyvenimą kankino mintis, kad esu nieko verta, kad privalau prisiimti kaltę dėl visų aplinkinių bėdų ir nelaimių. Atrodo, tuokart mintys materializavosi. Sielą skaudėjo nepakeliamai“, ‒ pasakoja Marina.
Tačiau ir ši neganda nesužlugdė moters, neatėmė jos noro džiaugtis gyvenimu, eiti tolyn. Vos nugalėjusi ligos priepuolį, ji vėl skuba sugrįžti į kasdienį gyvenimą, kurti, dalyti rūpestį bei meilę kitiems. Kaip feniksas – kaskart ji kyla iš pelenų vėl ir vėl.
Marina ne tik kuria – šiuo metu ji dailiųjų darbelių moko Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos Naujosios Akmenės skyriaus lankytojus.
Dovanoja be atlygio
„Daugelis aplinkinių mano, kad tiek daug dirbdama, kurdama esu kone milijonierė. Tačiau visada sakiau ir sakysiu, kad laimė – ne piniguose. Piniginis atlygis man niekada nebuvo svarbus. Visada tenkinausi tuo, ką turiu. Nė cento už savo darbą neimu iš neturtingų, bėdos prispaustų žmonių. Mirusio žmogaus artimieji nustemba, kai atsisakau paimti pinigus už pasiūtą paskutinį apdarą velioniui. Atsakau jiems – kaip galėčiau pelnytis iš svetimo skausmo? Negaliu imti pinigų ir iš sunkiai besiverčiančių kaimynų už pataisytą drabužį. Man malonu padėti žmogui, malonu pradžiuginti kitus, pagelbėti“, ‒ širdies šiluma dalijasi Marina.
Moteris apsiuva ne tik kaimynus. „Ypač įdomu, kai tenka sukurti drabužį nestandartinės figūros žmogui. Tokį papuošti kur kas įdomiau, negu liekną it smilga manekenę. Gera žiūrėti, kai pasiūtas drabužis priglunda prie kūno it nulietas“.
Visi moters darbai – ryškiaspalviai, žaismingi. Juose rusiški, sibirietiški motyvai susipina su lietuviškais, baltiškais. Juk ir pati Marina – tarsi Lietuvoje įskiepytas sibirietiškas kedras. Kartkartėmis palinkstantis nuo gyvenimo audrų, tačiau atsitiesiantis vėl ir vėl. Tam, kad toliau dalytųsi su aplinkiniais užuovėja bei neišsenkančia dvasios šiluma.
